Ar galima į vieną gretą sudėti Putino režimo šlovintojus bei menininkus, likusius nuošaly, su tais, kurie aktyviai reiškia savo prieštaravimą tiek nuoseklia pilietine pozicija, tiek ir kūryba, gyvena užsienyje arba ir šiandien patiria represijas, o jų namų durys išrašomos „Z“ raide – išdaviko ženklu. Ar Levą Tolstojų, Michailą Bulgakovą ir Andrejų Tarkovskį galima kaltinti dėl Kremliaus režimo nusikaltimų Ukrainoje.
Galų gale, kokia kultūros ir meno prasmė yra tuomet, kai žvanginama ginklais? – apie tai kalbiname dramaturgą ir prozininką Marių Ivaškevičių, teatro kritiką ir publicistą Vaidą Jauniškį bei rašytoją ir vertėją Dalią Staponkutę.
Rusijai užpuolus Ukrainą ir jau mėnesį vykdant beatodairišką miestų, civilinės infrastruktūros naikinimą, gyventojų slėptuvių, ligoninių bei kultūros įstaigų bombardavimą, Vakarų reakcija buvo žaibiška: paskelbtos politinės bei ekonominės sankcijos, iš parduotuvių vitrinų dingo rusiškos bei baltarusiškos prekės, įšaldytas užsienyje laikytas Kremliaus įtakingųjų bei oligarchų turtas, o dalis pasaulinių kompanijų paskelbė Rusijoje laikinai stabdančios savo veiklą. Panašios sankcijos ir boikotas ištiko ir Kremliaus režimą palaikančius Rusijos kultūros ir meno veikėjus.
Miuncheno filharmonija atleido dirigentą Valerijų Gergijevą, nesutikusį pasmerkti Rusijos karo Ukrainoje, Niujorko „The Metropolitan Opera“ nutraukė sutartis su Putiną palaikančiais aukščiausio lygio menininkais iš Rusijos Didžiojo teatro. Didžiosios Britanijos teatrai atšaukė rusų trupių gastroles, Kanų kino festivalis uždraudė dalyvauti Rusijos delegacijoms, o Frankfurto knygų mugė pranešė stabdanti bendradarbiavimą su Rusijos valstybinėmis institucijomis.
Šitokiu būdu buvo nubrėžtos labai aiškios ribos – meno kūrėjams iš Rusijos, kurie aktyvia savo pozicija nepasmerkia Kremliaus invazijos į Ukrainą, yra užveriamos visos durys Vakaruose. Štai Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas smuikininkas Sergejus Krylovas viešai pasmerkė Vladimiro Putino režimą ir liko darbuotis Vilniuje.
Karui tebesitęsiant, sankcijų Vakaruose sulaukė ir seniai mirę Rusijos meno klasikai ir net opozicionieriai.
Vis dėlto, karui tebesitęsiant, sankcijų Vakaruose sulaukė ir seniai mirę Rusijos meno klasikai ir net opozicionieriai. Štai Milano universitetui atšaukus rašytojo ir vertėjo Paolo Nori paskaitų ciklą, skirtą F.Dostojevskio kūrybai, vertėjas pažymėjo, kad „šiandien Italijoje blogai būti ne tik gyvu, bet ir mirusiu rusu“. Nyderlanduose buvo atšaukta avangardinio rusų meno paroda, Belgijoje – I.Stravinskio, Didžiojoje Britanijoje – P.Čaikovskio koncertas, o Jungtinėse Valstijose Kolumbijos universiteto leidykla, atsisakiusi Rusijos finansavimo, drastiškai sumažino rusų klasikos vertimų seriją.
Karo situacijoje tokia reakcija, matyt, yra visiškai normali – rusų kultūra šiandien yra tapati drastiškiems vaizdams iš subombarduotų Ukrainos miestų, gatvių, ligoninių, masinių civilių bei karių kapaviečių, taikių gyventojų demonstracijų prieš okupantus, pabėgėlių veidų, jų žaizdų ir ašarų.
Rusų kultūra šiandien yra tapati drastiškiems vaizdams iš subombarduotų Ukrainos miestų, gatvių, ligoninių, masinių civilių bei karių kapaviečių...
Ukrainos rašytoja Halyna Kruk savo tekste „Balinimo politika“ Rusijos kultūrą įvardijo Trojos arkliu, širma rusų užkariavimo politikai, kurią dabar reikia boikotuoti. Jos mintį pratęsė ir apžvalgininkė Jekaterina Ščetkina, teigdama, kad „rusų kultūra paprastai ištikimai tarnauja režimui. Suteikia režimui svorio ir blizgesio. Išsirenka tinkamus drabužius ir juos pateisina. Ji formuoja pagrindinę srovę ir kuria alternatyvius įvaizdžius eksportui. O kai režimas tampa nevaldomas ir nustoja slėpti savo kanibališką prigimtį, kultūra užsiima savęs teisinimu“.
