Andrejus Sacharovas nebuvo Pagrindinis SSRS disidentas. Tada nebuvo nei pagrindinių, nei antraeilių disidentų. Net ir pati „disidento“ samprata buvo miglota, nevienareikšmė. Šalyje buvo sulaikoma dėl garsiai pasakytų arba savilaidai (samizdatui) parašytų tiesos žodžių. Būdavo suimama ne tik pagal baudžiamojo kodekso straipsnį „Antitarybinė agitacija ir propaganda“. Taikyti ir kiti straipsniai, gana „tinkami“ tiesos ieškotojams bausti. Pavyzdžiui, ginklo laikymas, narkotikų laikymas, chuliganizmas, prievartavimas. Ne taip jau svarbu, kad tais konkrečiais atvejais nebuvo nei ginklo, nei narkotikų, nei gatvės muštynių, nei bandymų prievartauti moterį. Totalitarinei sistemai svarbu buvo kitkas: parodyti tiesos ieškotoją esant ypatingą, pavojingą. O sovietinis teismas griežtai vykdė turinčiųjų valdžią užsakymus.
Sacharovo, tikrojo Mokslų Akademijos nario, triskart Socialistinio darbo didvyrio, pasaulyje pripažinto mokslininko, išvis neteisė. Prieštaraujančiu įstatymams, neteisminiu aukščiausios politinės valdžios sprendimu jis buvo ištremtas atlikti neterminuotą bausmę Gorkyje. Puikiai prisimenu savo ilgą naktinį pokalbį su juo ir jo žmona Jelena Georgijevna jų bute Maskvoje jau šviesiais ir atrodžiusiais amžinais Gorbačiovo laikais. Tada jie man pasakojo, kad jau ieškojosi laisvo ploto Gorkio miesto kapinėse…
Sacharovas buvo simbolis. Kitus disidentus pažinojo daugelis. Jį pažinojo visi. Keistais sovietų valdžios kovos su degtine (ne su alkoholizmu) metais paprasti sovietiniai žmonės, ilgai stovėdami eilėse prie šio ugninio gėrimo, tarpusavyje atvirai kalbėjosi, įsitikinę, kad greitai šis pasityčiojimas iš jų baigsis, nes didysis akademikas Sacharovas pareikalaus iš Kremliaus vadų grąžinti žmonėms jų mėgstamą gėrimą!
Tikslingomis Rusijos vadovybės pastangomis šiandien Sacharovo tėvynėje Rusijoje jo atmintis trinama. Nes jo, laisvo ir teisingo žmogaus, atvirai vadindavusio blogį blogiu, atminimas pavojingas Rusijos autoritariniam režimui.
Ukraina taip pat buvo totalitarinės SSRS dalis. Tiesiai pasakysiu: ne pati minkščiausia, ne pati pakenčiamiausia dalis. Čia, sovietinėje Ukrainoje, veikė pats žiauriausias Valstybės saugumo komiteto aparatas, čia visu pajėgumu pasireiškė valstybinio antisemitizmo fenomenas, čia VSD griežčiausiai ir šiurkščiausiai verbavo savo bendrapiliečius tapti „šaltiniais“. Šiandien naujoje šalyje šimtai išdrąsėjusių profesionalių patriotų drąsiai kuria mitus apie tolimą ir netolimą Ukrainos praeitį.
Ir visgi. Būtent čia, Ukrainoje, išėjus komunistiniam režimui beveik akimirksniu išnyko atrodęs amžinas valstybinis antisemitizmas. Būtent čia žmonės neleidžia įsitvirtinti autoritariniam lyderiui, rengia gatvės protestus, maidanus. Būtent čia, skirtingai nei daugelyje postsovietinių šalių, egzistuoja komfortiškos, europinės ateities viltis. Tačiau... tik viltis. Gaila, palaipsniui gęstanti. Mes iki šiol neišmokome naudotis demokratijos galimybėmis. Tikros demokratijos. Todėl mums ir šiandien reikia Sacharovo. Su jo paprastomis idėjomis, kaip apsaugoti neteisingai nuteistuosius, išlaikyti žmogaus orumą, be baimės tarti tiesos žodžius. Akivaizdžios ir ryškios tiesos.
Sacharovas gynė mus, sovietų politinius kalinius. Visus. Jis kvietė civilizuotą pasaulį siekti visų mūsų, demokratų, nacionalistų, religinių aktyvistų, išlaisvinimo. Už tai jis iš esmės ir buvo be teismo nubaustas. Andrejus Sacharovas buvo šviesus, išmintingas ir labai kuklus žmogus. Apgailestauju, kad didžioji dauguma buvusių politinių kalinių, šiandien gyvenančių Ukrainoje, jį pamiršo. Savo kolegą, savo gynėją. Šiandien jiems mielesni senosios Ukrainos autoritariniai lyderiai.
Gaila. Labai gaila. Iš tiesų mums labai reikia šio žmogaus, Andrejaus Dmitrijevičiaus Sacharovo, atminimo.
