„Ideologinės povyzos Vilniuje nebebus. Sveikinu Vilniaus savivaldybę, nepabijojusią imtis ryžtingų veiksmų.
Kritikai stengsis pabrėžti, koks tai baisus politinis sprendimas. Jei politika yra apie vertybes, tada taip, galima vadinti jį ir politiniu. Priminsiu, kad inicijavau šio paminklo išbraukimą iš paveldo vertybių registro. Pakeičiau kriterijus, kurie iki tol buvo skirti tik nacių ir komunistų partijų vadams. Dabar Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos gali atsižvelgti į platesnį kontekstą nebėgant nuo fakto, kad kolaborantai – tai ne tik despotiškų režimų vadai.
Žinoma, sprendimui priimti reikia daugiau faktorių ir aplinkybių: civilizuotoje valstybėje sprendimai privalo būti priimti civilizuotai, pagarbiai ir klausantis. Šiuo atveju svarbus faktorius buvo aiškios Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išvados. Svarbu paminėti, kad paveldo ekspertų vertinimo taryba priėmė reikalingus sprendimus, saugančius patį skverą kaip to laikotarpio aplinkos, reljefo planavimo pavyzdį. Kitaip tariant, skvere neatsiras nei daugiabučiai, nei verslo centrai.
Šis ideologinis simbolis ras savo vietą muziejuje, kuriame bus aiškus istorinis kontekstas. Kviečiu jau dabar apsilankyti atnaujintoje Maironio lietuvių literatūros muziejaus ekspozicijoje, kur Petrą Cvirką rasite tiek tarp rašytojų, tiek tarp liūdnai susiklosčiusių likimų ir pasirinkimų istorijų.
Aš esu įsitikinęs, kad mes privalome turėti paveldo politikos prioritetus, mes privalome peržvelgti 1992 metų sprendimus, kuriais nemažai objektų automatiškai tapo vertybėmis tiesiai iš sovietinių aprašų ir enciklopedijų. Mūsų pareiga yra diskutuoti ir nebijoti peržvelgti sprendimus jau iš šių laikų perspektyvos.
Ši diena nėra kažkuo ypatinga. Ji tik parodo, kad galime būti savarankiški, nebijome nepatogių temų. Mes vis mažiau esame savo praeities įkaitai.“