S.Trilupaitytė: problemos nebuvo tokios didelės, kad reiktų imtis tokių radikalių priemonių
Paklausta, kaip vertina premjero sprendimą atleisti L.Ruokytę-Jonsson, S.Trilupaitytė teigė mananti, kad tokiu būdu ministras pirmininkas bando spręsti krizę, kuri užgimė švietimo sistemoje.
„Kaip ir buvo aišku, kad švietimo ministrė turėjo arba trauktis, arba būti patraukta, nes situacija pasiekė tokį lygį, jog toliau eiti nebebuvo kur. Tačiau kitos dvi sritys – aplinkos ir kultūros – neatrodė tokios degančios, kad reiktų imtis tokių radikalių priemonių.
Tai veikiau priešrinkiminis šou, kai bandoma parodyti, jog kažkas neva vyksta, bandant atsikratyti žmonių. Tačiau reformos nepadaromos greitai ir per naktį. Tai reikalauja ilgo ir nuoseklaus darbo. Reformos paviršiuje nėra taip gerai matomos kaip tam tikri skandalai, kuriuos nesunku išeskaluoti. Ar realiai situacija tose srityse pagerės dėl to, kad atleidžiami ministrai? Aš labai abejoju. Turbūt niekas netiki, kad pakeitus žmogų sistema tvarkysis. Juolab kad laiko šiai vyriausybei liko ne tiek ir daug“, – sakė S.Trilupaitytė.
Jos teigimu, mažai tikėtina, kad L.Ruokytę-Jonsson pakeis kultūros lauko profesionalas: „Profesionalai yra užsiėmę ir profesionaliai dirba savo darbą, įgyvendindami savo ilgalaikius uždavinius. Būtų didelė rizika eiti į politinę mėsmalę šiuo metu, žinant, kad kažko realaus nenuveiksi. Reputaciją susigadinti, vienok, yra nesunku. Nežinau, ar kas nors ryžtųsi. Ko gero, reikia palaukti kitos vyriausybės ir nuosaikesnio požiūrio į kultūros politiką, nešuoliuojant ir nebandant staiga kurti koncepcijas ar pertvarkas.“
S.Trilupaitytės teigimu, viena didžiausių šios ministerijos problemų buvo komunikacijos su kultūros lauku trūkumas.
„Ypač daug nesusikalbėjimo buvo dėl nacionalinių kultūros įstaigų – tai buvo matyti žiniasklaidoje, neformaliuose ryšiuose socialiniuose tinkluose, kai buvo, pavyzdžiui, nuogąstaujama dėl galimos nacionalinių muziejų koncepcijos, pertvarkos, kuri buvo labai radikali, neaišku kam reikalinga ir nežinia, kaip paveiksianti mažesnius muziejus. Nekomunikacija vyko ir su kitomis nacionalinėmis įstaigomis, tarkim, buvo akivaizdu, jog nesusikalbama su Nacionaline filharmonija dėl asignavimų, kurie buvo sumažinti. Buvo nesusikalbėjimo ir dėl paveldo reikalų, bet manau, jog tai sietina ir su ministerijos prioritetais – iškeliant sau uždavinį vienoje srityje, natūraliai mažiau dėmesio kreipi į kitas sritis“, – komentavo S.Trilupaitytė.
Pasak jos, keičiantis ministrams kultūros lauką turėtų ištikti lengvas šokas: „Ministerija turėjo tam tikrų planų, darbų, šiuo atveju viskas sustoja, nes keičiantis valdžiai vėl gali būti kiti prioritetai ir kitur dėliojami akcentai. Todėl lengvas supurtymas įvyks. Tačiau finansavimo vienai ar kitai įstaigai tai neturėtų paveikti, todėl kultūros institucijų gyvenimas iš esmės nepasikeis.“
A.Gelūnas: „Su ekspertais ir profesionalais tiek švietime, tiek kultūroj kuriam laikui gali būti baigta“
Buvęs kultūros ministras, Seimo narys Arūnas Gelūnas teigia, jog labiausiai tikėtina, kad naujo ministro bus ieškoma ne tarp kultūros profesionalų.
„Reiktų paklausti, kas norėtų eiti į postą pusei kadencijos su valstiečiais valdančiojoje daugumoje, su ponu Karbauskiu kaip jos lyderiu, su daugybe klausimų, kurie kyla dėl jo paties veiklos skaidrumo bei legitimumo? Tai turėtų būti labai drąsus žmogus, kuriam taip labai rūpėtų kultūra, kuris turėtų tiek jėgų ir vilties kažką pakeisti, kad nepaisytų visų šių politinių aplinkybių.
Todėl man panašiau, kad bus ieškoma žmogaus iš partijos vidaus, o ne specialisto, panašiai, kaip prognozuojama ir dėl Švietimo ministerijos. Kad garsus, kompetentingas kultūrininkas ar kultūros vadybininkas pasiryžtų tokiam žingsniui, jis turėtų nebijoti rizikuoti viskuo – dvejiems metams ryžtųsi šokti į degantį namą gesinti susidariusių gaisrų ir pasiaukoti. Sunkiai matau tokį žmogų. Su ekspertais ir profesionalais tiek švietime, tiek kultūroj kuriam laikui gali būti baigta“, – sakė A.Gelūnas.
Vertindamas L.Ruokytės-Jonsson darbą A.Gelūnas teigė, jog reikšmingų klaidų buvo įgyvendinta komunikacijos, teisėkūros bei finansų srityse.
„Ypač rimtų klaidų buvo padaryta komunikacijoje, paskelbiant, kad iki jos ir jos komandos atėjimo Lietuvoje beveik nebuvo kultūros politikos ir valstybė tik skriaudė kultūrą. Tai nuskambėjo labai populistiškai ir, manau, uždarė nemažai kelių būsimam bendradarbiavimui. Ministerija šiemet priėjo ir iki kultūros darbuotojų protesto, nesikalbėjo su svarbiausiais kultūros žaidėjais, t.y. nacionalinių įstaigų vadovais, ryškiais kultūrininkais. Buvo girdėti ir kad nemažai užsienio diplomatų negali pasiekti ministrės, kai kurių savivaldybių merai ir manęs prašė tarpininkauti. Manau, ministrui komunikacija yra labai svarbi“, – 15min sakė A.Gelūnas.
Pasak jo, ministerija buvo garsiai pažadėjusi parengti kultūros politikos pagrindų įstatymą – pirmasis šio įstatymo variantas turėjo būti pristatytas prieš metus, tačiau jo taip ir nepavyko sulaukti.
„Tik atėjus ministrei ir šiems valdantiesiems girdėjome, kad kultūra yra absoliutus prioritetas, buvo net žadama, kad didesnė biudžeto ir BVP dalis bus skiriama kultūrai, bet tiek pernai, tiek šiemet prieš biudžeto priėmimą kultūros įstaigos gaudavo laiškus apie „susimažinimus“, – komentavo A.Gelūnas.
Jo teigimu, per pusę savo kadencijos ministrė nuveikė ir svarbių darbų: „Pavyzdžiui, galima paminėti operatyvų Panevėžio Juozo Miltinio teatro direktoriaus atleidimą už tikrai labai negražų elgesį, ar Kultūros tarybos regioninių skyrių įsteigimą, kad regionai patys spręstų dėl čia vykdomų kultūrinių projektų. Negali sakyti, kad viskas buvo blogai. Tačiau tos nesėkmės, ypač dialogo ir konstruktyvios diskusijos nebuvimas su kultūros lauku, manau, daugiausia ir lėmė šią situaciją.“
Paklaustas, ar L.Ruokytė-Jonsson dar turėjo šansų pagerinti komunikaciją su kultūros lauko dalyviais, ar kito kelio nebebuvo ir ministrė turėjo būti atleista, A.Gelūnas sakė: „Svarbu paminėti, kad Kultūros ministerijos kolektyvas yra labai mažas, ten dirba vos daugiau nei 100 žmonių. Atėjus naujai komandai buvo pasiųsta žinia, kad vyks totali reorganizacija. Vienas ar kitas, o gal net ir keliolika žmonių, kurie tikrai buvo savo srities ekspertai – juos aš gal net pavadinčiau idealistais – pasitraukė iš ministerijos. Tarp politinės viršūnės ir administracinio ekspertinio aparato susidarė didokas plyšys. Man atrodo, net finansų ministras ar kažkas iš jo komandos juokavo, kad iš jokios kitos ministerijos nenutekėdavo susirašinėjimas finansiniais klausimais ar strateginiai planai, o iš Kultūros ministerijos informacija nutekėdavo nuolat. Tai rodo tam tikrą nepasitikėjimą tarp ministrės ir jos pavaldinių, jos komandos narių.
Visa tai labai apsunkino situaciją. Pavyzdžiui, neseniai nutekėjo planas jungti muziejus – tai buvo pakankamai didelio masto pertvarka. Kai ji ištinka kaip netikėtumas ar slaptas dokumentas, visi labai pasišiaušia, nes paaiškėja, kad jie nebuvo pakviesti į tokio plano rengimą. Tai sudaro pojūtį, kad balažin kas gali nutikti rytoj. Gal čia dar ne viskas? Gal už uždarų durų pertvarkų dar vykdoma tiek ir tiek? Manau, pasitikėjimo mandato praradimas pakirto galimybę kalbėtis“, – reziumavo A.Gelūnas.
Kultūros ministrei – priekaištai dėl buldozerinių reformų ir nesikalbėjimo
Premjerui Sauliui Skverneliui paskelbus apie norą pakeisti kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson, kultūros bendruomenės atstovai teigia matantys pagrindo ministrės atleidimui, rašo BNS.
„Pagrindą turbūt matau dėl to, kad sprendimai, ypač politiniai, dėl įstatymų pataisų, dėl juridinės pertvarkos tam tikrų kultūros sričių, kur esame išsakę pastebėjimų, buvo mažokai derinami. Norime kalbėtis ir kad tik po to būtų daromi sprendimai“, – pirmadienį BNS sakė Lietuvos muziejų asociacijos valdybos pirmininkas Raimundas Balza.
Anot jo, kultūros žmonėms nerimą kelia, kad ministerija per mažai kreipia dėmesio į jų nuomonę, kažkodėl laiko juos ne draugais, o ne pagalbininkais.
Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas, Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis BNS sakė, kad pagrindinis pastebimas pokytis, įvykęs per dvejus metus kultūros srityje, – kultūros žmonių nuomonės nepaisymas ir siūlymų negirdėjimas.
„Tiek dėl įstatymų keitimo, tiek kitais atvejais visai nebūdavo diskutuojama su lauku, kuriam keičiamas įstatymas. Dėl atlyginimų kėlimo visus metus buvo kalbama specialistų lygmeniu. Gal dėl to ir turime aštrią problemą. Politikai tvirtina, kad kultūra yra prioritetas, tačiau tu nejauti to prioritetinio požiūrio į kultūrą. Kultūros laukas suvokia valstybės situaciją, mums svarbu ne tik pinigai, bet ir požiūris, santykis, susikalbėjimas, kai tu jautiesi vertinamas“, – tvirtino R. Matulis.
Anot jo, ne kartą kartojosi keista situacija, kai kultūrininkai apie pokyčius, susijusius tiesiogiai su jais, sužinodavo iš nuogirdų. Be to, nebūdavo laikomasi priimtų susitarimų.
„Labai keista, kai pagrindiniai kultūros laukai, pagrindinių bendruomenių vadovai sako, kad mes girdime, kad jūs rengiate vienokį ar kitokį dokumentą, mes norėtume siūlyti. Tada išmetama į visuomenę prieš tai neaptarus su bendruomenėmis“, – pasakojo R. Matulis.
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacijos vadovės, Nacionalinės filharmonijos direktorės Rūtos Prusevičienės teigimu, kultūros ministrės pradėtiems pokyčiams gal ir būtų galima pritarti, tačiau jie daryti stumiant buldozeriu, o ne bendradarbiaujant.
„Mano įsitikinimu, daugelis dalykų galėjo įvykti, bet jie vyko per dideliu srautu, buvo per didelis krūvis ir spaudimas. Pas mus, kaip ir švietimiečiai sako: tiek tų reformų, tiek tų naujų reikalavimų, tiek visokių pasikeitimų, kad mes net funkciškai kaip įstaigos iš esmės nebespėjame aptarnauti dokumentacijos pasikeitimų, įstatymų pasikeitimų, mokesčių. Reikia viską kas pusmetį keisti, perrašinėti. Pavirtome biurokratinį aparatą aptarnaujančiais satelitais, o ne turinio kūrėjais. Turinio, kurį turėtume pateikti visuomenei“, – BNS sakė R. Prusevičienė.
Ir ji, ir R.Balza, ir R.Matulis teigė su naująja Kultūros ministerijos vadovybe siejantis glaudesnio bendravimo ir bendradarbiavimo viltis.
