Tai pirmoji Čilės pažintis su Lietuvos teatru ir lietuvių aktorių – su šia egzotiška šalimi. Spekatkliai buvo vaidinami pagrindiniame miesto teatre „Teatro Municipal de Santiago“. Tai centrinė šalies teatrinė aikštelė, kurioje reziduoja Čilės Nacionaliniai baletas ir opera, kurios orkestre, beja, fagotu groja ir muzikantas iš Lietuvos. Abu vakarus teatro salė, talpinanti daugiau nei tūkstantį žiūrovų, buvo pilnutėlė. Ne veltui festivalio organizatoriai pradžioje planavo rodyti net keturis ar penkis spektaklius.
Festivalio iniciatorė ir ilgametė vykdančioji direktorė Carmen Romero rodosi irgi liko patenkinta Nekrošiaus teatro debiutu Čilėje ir jai beliko pakelti taurę puikaus čilietiško vyno už lietuvių sėkmę, bei pakviesti atvykti ir kitais metais.
1994 metais trys Santjago teatro trupės – „Tylos teatras“, „Atminties teatras“ ir „Kelias“ surinko žiūrovus į buvusią geležinkelio stotį Estación Mapocho ir suvaidino penkias pjeses, parduodamos bilietus po 1000 pesų (šiandien tai maždaug 4 litai). Taip gimė pirmasis festivalio pavadinimas – „Teatras už tūkstantį“. Tik vėliau, 2001 metais jis išaugo į tarptautinį festivalį „Santjagas tūkstančiams“, kviečiantį į šalį tik geriausius, įvairiausių žanrų teatro spektaklius. Tuo pačiu „Stgo a Mil“ savo šalies gyventojus kviečia ne tik į prestižinių teatrų sales (P.Brook‘o, F.Castorf‘o, P.Bausch, E.Nekrošiaus spektakliai), bet ir į miesto gatves, aikštes ir parkus (katalonų grupės „Sarruga“, prancūzų „Royal de Luxe“, ispanų „Xarxa“, dukart viešėjusios ir „LIFE“ festivalyje Vilniuje spektakliai).
Siekiant užtikrinti stabilų festivalio finansavimą buvo įkurtas specialus fondas – ne pelno organizacija FITAM. Jo prezidentė, žymi Čilės aktorė Delfina Guzman, kalbėdama apie festivalio tikslus, tarp kitų, tradicinių, išskiria siekį „nepamirštamais renginiais gatvėse ir kitose miesto erdvėse praskaidrinti liūdną kasdienybę šalies, kurios didžiausia vertybė turėtų būti džiaugsmo suteikimas visiems jos gyventojams“. Kad ir kaip keistai skambėtų šie žodžiai, mąstant stereotipais sukurtais apie visą Pietų Ameriką, lietuvių menininkams teko įsitikinti, kad juose yra daug tiesos. Gyvenimo džiaugsmo Čilėje kurkas mažiau nei Brazilijoje, Argentinoje ar Kolumbijoje. Nors ekonominė situacija ir pragyvenimo lygis čia akivaizdžiai aukštesni ir miestas savo infrastruktūra labiau primena Šiaurės Amerikos didmiesčius, tačiau žmonių veidai ir nuotaikos byloja nelengvą šalies istoriją. Iki šių dienų jaučiamas Pinočeto valdymo laikų palikimas. Pasak pačių čiliečių, visuomenė susiskirsčiusi per pusę į palaikančius Pinočeto vykdytas reformas ir į smerkiančius jį. Teko matyti mitingą žmonių, kurie vis dar nieko nežino apie dingusius savo artimuosius.
„Meno Forto“ trupė turėjo retą gastrolių metu galimybę pasimėgauti viena laisva diena ir festivalio suteiktu autobusu nuvykti keliom valandom į Valparaiso – uostą ir kurortą, įsikūrusį prie Ramiojo vandenyno. Ši kelionė leido pajusti savotišką Čilės, nusidriekusios nuo sausiausios pasaulyje Atakamos dykumos šiaurėje iki Antarktidai artimų pietinių regionų, klimato atšiaurumą. Sausis – Čilėje pats vidurvasaris, oro temperatūra viršijo 30 laipsnių, o visai ne ramus Ramusis vandenynas buvo ne ką šiltesnis už Baltijos jūrą. Visgi drąsiausieji lietuvaičiai suspėjo ir išsimaudyti jame.
Kol „Hamleto“ dekoracijos grįžta į Lietuvą, J.W.Goethes „Fausto“ dekoracijos ruošiamos krauti į laivą kelionei į kitą pasaulio pakraštį – Pietų Korėją. Seule veikiantis LG Scenos Menų Centras jau ketvirtąjį kartą savo žiūrovams pristatys E.Nekrošiaus spektaklius balandžio mėnesio pimosiomis dienomis.
Tuo tarpu vėl džiugios žinios pasiekė „Meno Fortą“ iš Italijos. Pernai Eimunto Nekrošiaus su italų aktoriais sukurtas spektaklis pagal L.Tolstojaus romaną „Ana Karenina“ apdovanotas reikšmingiausia Italijos UBU premija net trijose kategorijose. Geriausia sezono aktorė – Mascia Mussi, sukūrusi Anos vaidmenį; geriausias antrojo plano vaidmuo – Paolo Pierobon, vaidinęs Leviną ir už geriausią spektaklio scenografiją apdovanotas Marius Nekrošius. Iškilmingas premijų įteikimas įvyks Sausio 26 dieną Piccolo teatre Milane. Pernai šia premija, kaip geriausias užsienietiškas spektaklis rodytas Italijoje, buvo apdovanotas E.Nekrošiaus „Faustas“.
