Domėtis šviesos dizainu Rūta ėmė interjero ir architektūros studijų metu. Nors, pasak dizainerės, abstraktesnė pažintis su juo prasidėjo dar anksčiau, tik apčiuopomis, iš tolo – pavyzdžiui, per domėjimąsi fotografija, natūralios šviesos, šešėlių kismo stebėjimus. „Šviesa man įdomi kaip materija. Mane domina šviesos sąveika su aplinka, jos poveikis žmogaus suvokimui. Šiuo metu daugiau dirbu šviesos meno negu jos dizaino srityje, tačiau manau, kad ribos tarp jų po truputį nyksta. Naujos apšvietimo technologijos suteikia daug galimybių, leidžia eksperimentuoti architektūros, kraštovaizdžio, scenografijos apšvietimo srityse.“
Dizainerė mano, kad Lietuvoje dar nėra skiriama pakankamai dėmesio apšvietimui, nesigilinama į jo subtilybes. Anot Rūtos, neišnaudodami šio potencialo, daug ką prarandame – dažnas iš mūsų net nenutuokia, kokią didžiulę įtaką mūsų savijautai daro šviesa. O meninės šviesos instaliacijos Lietuvos viešosiose erdvėse yra dar retesnis reiškinys. Kitaip negu linkstama manyti, tokie projektai nebūtinai reikalauja didelių investicijų – kartais tereikia poros šviesos šaltinių tam, kad tam tikrą erdvę ar objektą pamatytume visai kitomis akimis.
Šviesos instaliacija „Reflexio“ buvo sukurta projekto „Baltic Light Chain“ metu, bendradarbiaujant su estų architekte Grete Veskivali ir latvių garso menininke Krista Dintere.
Kūrinio idėją nusakančio lotyniško žodžio „Reflexio“ reikšmė yra dvilypė – tai vizualinė reprezentacija, bet taip pat ir atidus apsvarstymas. Erdvės suvokimą keičianti šviesos instaliacija vienu metu veikia ir kaip realybės atspindys, ir kaip jos antitezė.
„Reflexio“ yra keliaujantis kūrinys, spėjęs persmelkti Talino viduramžių vienuolyno koridorius, apleistą Gdansko geležinkelio stotį, XIX amžiaus fontaną Rygoje.
Atsidurdamas vis kitoje vietoje, „Reflexio“ įgauna netikėtas formas, gimstančias per šviesos kismą ir veidrodinius aplinkos atspindžius. Vizualine ir erdvės potyrio prasme instaliacija tampa kaskart nauju kūriniu, įkvėptu istorijos, kurią savyje slepia kiekviena projektą priglaudžianti erdvė.
„Džiaugiuosi, kad „Reflexio“ išpildymui Vilniuje pavyko gauti Sapiegų rūmų erdves. Dabartinė jų būklė atspindi ne tik paties pastato, bet ir viso miesto skirtingų laikmečių veidą. Rūmų rekonstrukcija atidengė vėlyvojo baroko freskų, nuo carinės Rusijos užsilikusio mūro dalį, tinką, plytas – tekstūras, atspindinčias Vilniaus istorijos ir kultūros sluoksnius“, – sako Rūta Palionytė.
Šviesos instaliaciją lydės specialiai šiai vietai sukurta Kristos Dintere garsinė kompozicija.
