S.Čaplinskas: į unifikuotų rekomendacijų taikymą reikėtų žiūrėti kūrybiškai
„Manau, kad šiame etape [taikyti hibridinį festivalio modelį] yra galbūt išmintingas sprendimas. Nes dėvint kaukes, išlaikant atstumus bei laikantis kitų saugumo priemonių, riziką net ir uždaroje patalpoje galime sumažinti iki minimumo“, – situaciją komentavo Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius prof. dr. Saulius Čaplinskas.
Jo teigimu, ateityje turėtume prieiti prie to, jog tokios patalpos kaip kino salė turės gerą ventiliaciją, kurioje šiuolaikinė įranga padės naikinti virusus.
„Tačiau tai, kad renginius, į kuriuos arti vienas kito susirenka daug žmonių, reikėtų riboti, visi jau supranta“, – tęsė pašnekovas.
Tačiau ar saugu tame pačiame kino teatre surengti 5 kino seansus, tarp kurių dezinfekcijai skiriama 25–30 min. pertrauka?
„Reikėtų žiūrėti, kokios yra rekomendacijos, higienos normos, kiek laiko reikia, kad patalpoje pasikeistų oras, – atsakė S.Čaplinskas. – Viskas priklauso nuo patalpos tūrio, ventiliacijos tipo bei kitų rodiklių. Turėtume suprasti, kad bendrosios rekomendacijos turėtų būti unifikuotos, o toliau labai konkrečiai reikėtų žiūrėti, kaip ir kokioje vietoje jos turėtų būti taikomos, ir laikytis teisės aktų.“
D.Gluščevskij: mūsų prioritetas – bent pamėginti
15min pabandžius susiekti su „Scanoramos“ vadove Gražina Arlickaite, ji nesutiko komentuoti, argumentuojant, jog šiuo metu darbo apimtys yra per didelės. Bet į klausimus išsamiai atsakė festivalio programos koordinatorius Dmitrij Gluščevskij.
Pasak jo, festivalio organizatoriai „neturi resursų priiminėti naujus sprendimus taip greitai, kaip atsiranda nauji skaičiai“. „Mes labai atidžiai sekame situaciją ir jokiu būdu per jėgą neforsuosime gyvo renginio. Kol kas egzistuojančios rekomendacijos leidžia vykdyti gyvus renginius ir mes esame linkę bent jau pamėginti, kadangi kino salės yra paranki vieta užtikrinti saugumo reikalavimus. Ten žmonės sėdi per pakankamą atstumą, patalpos yra vėdinamos, kaukių dėvėti niekas netrukdo, tarpusavyje bendrauti taip pat nereikia“, – sakė D.Gluščevskij.
„Scanoramos“ organizatoriai taip pat neatmeta galimybės absoliučiai persikraustyti į virtualią erdvę. „Iš esmės tam viskas jau yra paruošta, – tvirtino D.Gluščevskij. – Mes jau nuo pat pavasario žinojome, kad <...> gali tekti [veikti] tik virtualioje erdvėje. Jeigu matysime, kad situacija tikrai vis dar nevaldoma ir atsakingos institucijos tai rekomenduos, tai darysime viską, kad festivalis vyktų taip, jog nekeltų nereikalingų pavojų.“
Bet ar iš tiesų „Scanorama“ turi visas galimybes rengti festivalį internete? Spaudos konferencijos metu teigta, kad žiūrovams namie prieinami filmai bus žymimi grotažymėmis „Prieinamas ir internetu“, „Prieinamas tik internetu“. Vis dėlto, peržvelgus repertuarą, kyla klausimas, kodėl jame filmų esama mažiau nei skelbiamoje programoje.
D.Gluščevskij patikino, kad festivalis yra pasiruošęs bei argumentavo, kodėl šiuo metu virtualiai prieinamų filmų skaičius skiriasi nuo pasiūlos. „Mūsų partneriai, filmų atstovai prioritetizuoja gyvą filmų rodymą. Tačiau iš nemažos jų dalies gavome patikinimą, kad jeigu festivalis turėtų vykti tik virtualioje erdvėje, jie suteiktų tokia teisę. Tai yra derybinis elementas, kuris yra sąlygotas to, kas įmanoma. Dėl šios priežasties galėčiau gana užtikrintai pasakyti, kad nemaža dalis [šiuo metu tik kino salėje planuojamų rodyti] filmų įmanomi perkelti į internetą“, – teigė jis.
Pasak pašnekovo, tam yra sudarytos techninės galimybės, nes platforma gali atlaikyti srautus.
Su kokiais nuostoliais „Scanorama“ susidurtų, jeigu iš tiesų tektų pakeisti festivalio erdvę, pašnekovui atsakyti buvo sudėtinga. Prisiminęs rugsėjį su tam tikrais apribojimais vykusį ankstyvojo kino festivalį „Pirmoji banga“ jis sakė, jog žiūrovų sumažėjo perpus. Programos sudarytojo manymu, iš gyvų srautų kažko panašaus galima tikėtis ir 2020-ųjų „Scanoramoje“, bet „perėjimas į online erdvę gali būti kompensacinis mechanizmas“.
„Kolegų iš „Kino pavasario“ atveju matėme, kad srautas susitraukė vos ne tris kartus. Tad prognozės iš tiesų tokios <...>“, – toliau mąstė jis.
D.Gluščevskij žodžiais, galutiniai rezultatai priklauso ne tik nuo „Scanoramos“, bet ir nuo to, „ar buvimas virtualioje erdvėje bus suvokiamas kaip naujovė, galimybė pamatyti naują turinį, ar kaip papildoma valanda, praleista prie kompiuterio ekrano“.
Prisiminus kovo mėnesį, kuomet „Kino pavasario“ organizatoriai priėmė sprendimą rengti festivalį nuotoliniu būdu, 15min teiravosi, kodėl „Scanorama“ nežengė tokiu pačiu keliu.
„Mūsų argumentacija yra gan paprasta. Festivalis tikrąja prasme yra festivalis tik tada, kai vyksta gyvai. Nemaža dalis mūsų kolegų Lietuvoje ir užsienyje laikosi tos pačios pozicijos. Dėl to bent jau pamėginti sugrįžti į kino teatrus yra mūsų prioritetas. Be to, jaučiame atsakomybę ne tik prieš save kaip verslą, bet ir prieš mūsų filmų partnerius kino teatrus, kurie ir taip išgyvena ne geriausius laikus. Bet ne tik dėl to, jog susiduria su apribojimais, bet dar ir todėl, kad negali pritraukti žiūrovų rodydami vien seną turinį. Taip kad jiems gyvybiškai reikalinga turėti galimybę įsileisti filmus, kurie anksčiau nebuvo rodyti, ir tuo pačiu užsidirbti pragyvenimui“, – sakė jis.
Dar vienas iš „Scanoramos“ sprendimų buvo sutraukti festivalio laiką – kitaip nei praėjusiais metais visuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose – jis vyks panašiu metu. Uždavus tuos pačius klausimus dėl 5 kino seansų per dieną bei pertraukų dezinfekcijai skiriamo laiko, D.Gluščevskij atsako:
„Nematau, kuo 5 seansai per dieną yra mažiau nesaugu nei 3 seansai per dieną. Mūsų patirtis rodo, kad dažniausiai tai yra tie patys žmonės <...>. Mes tiesiog padarėme ilgesnes pertraukas tarp [rodymų] tam, jog sudarytume sąlygas efektyvesnei patalpų dezinfekcijai. Turbūt tiek. Žiūrėsime, kas bus, ir tikrai niekieno nevejam botagais į kino sales.“
Paklausus, ar festivalio organizatoriai pasitiki valdžios teikiamomis rekomendacijomis, D.Gluščevskij sako, kad „neturime kito pasirinkimo“. „Jeigu nepasitikėsime institucijomis, tai neaišku, kuo daugiau pasitikėti“, – sakė jis.