Čia pat scenoje aktorius keitė rūbus nuo pajaco kostiumo iki frako, reguliavo apšvietimą, traukė iš milžiniškos skrynios-lagamino tai cilindrą, tai elegantišką lazdelę, virstančia skėčiu, tai veidrodėlį ir skaitė, skaitė eiles, kurios iš vos ne klouniškų tapo dramatiškomis, tragiškomis...
Publika net nepajuto, kaip valandos trukmės spektaklis baigėsi, ir ilgai aplodismentais dėkojo aktoriui.
Po spektaklio „Tryliktojo apaštalo“ režisierius, Sankt Peterburgo valstybinės teatro meno akademijos Sceninės kalbos katedros profesorius, akademikas, režisierius, aktorius Jurijus Vasiljevas sutiko papasakoti apie savitą šio vaidinimo koncepciją „Šiaulių naujienų“ skaitytojams“.
– Ženia yra vienas iš kelių įdomių ketvirtojo kurso studentų. Apskritai visas tas kursas, kurį sudaro ir būsimieji aktoriai, ir režisieriai, yra labai įdomus. Su juo parengėme spektaklį „Matomas futurizmas“, kuriame vaidina 20 būsimųjų aktorių ir 13 režisierių.
Kai mes pradėjome statyti futuristinės poezijos (ne tik Vladimiro Majakovskio, bet ir Velimiro Chlebnikovo, iš viso – 12 poetų) spektaklius, beveik visas kursas įsimylėjo futurizmo poeziją ir jos teatrališkumą. Ir šiame spektaklyje aštuoni jaunuoliai, tarp jų ir Ženia, staiga atsiskleidė visiškai naujai kaip draminiame teatre dar nebuvo atsiskleidę. Jie buvo mokomi vaidinti teisingai, o šiame spektaklyje viskas ne pagal taisykles: kai net groteskas dvelkė nuoširdumu.
Studentai yra tiesiog užkrėsti šiuo avangardiniu menu, kuris kartu jiems atskleidžia ir žmogiškąsias vertybes.
Taigi mes trečiajame kurse, rugsėjį, suvaidinome „Matomą futurizmą“. Vaidiname jį iki šiol – jau daugiau kaip 40 kartų. Rodėme jį festivaliuose Lenkijoje, Maskvoje, Jaroslavlyje ir labai dažnai Sankt Peterburge.
Visai dar neseniai šiame kurse pastatėme spektaklį „Didžiųjų proza. Eskizas scenos kalbos egzaminui“, kur kiekvienas pasirinko po mėgstamiausią ištrauką iš pasaulinės literatūros.
O aš nuo pat pirmos sekundės stengiausi padaryti taip, kad nebūtų jokio meninio skaitymo, kad viskas būtų pateikta per teatro prizmę, per dialogo prizmę, per šios akimirkos prizmę ir kad nebūtų nieko, kas buvo praeityje, kad nebūtų nieko, ką galima deklamuoti, nieko, ką galima rodyti ar kam pasakoti. Kad būtų tik ši akimirka – plastikos, muzikos, scenos, kad aktorius dirbtų su tik partneriu, su publika ir kad jokiu būdu nebūtų meninio skaitymo.
Juk Vsevolodas Mejerholdas yra genialiai pasakęs: pragaras – tai begalinis meninio skaitymo vakaras.
Aš neapkenčiu meninio skaitymo, nors anksčiau jį mėgau, ir pats bandžiau skaityti, ir daug jo klausiausi. Tačiau tas laikas praėjo, juolab jauniems. Na, raiškiai perskaitys eilėraštį. Ir kas iš to? Tačiau jei tai bus padaryta su kauke, kuri uždedama per pusantros valandos, tai jau kas kita. Arba jei tai bus padaryta naudojant labai išdidintus daiktus – kad ir milžinišką lagaminą.
– Jūs eksperimentatorius?
– Aš nuolat eksperimentuoju. Ne aš vienas eksperimentuoju – yra Sankt Peterburge labai gerų pedagogų kompanija, kuri prieš 10-12 metų priėjo išvadą, kad reikia ieškoti formų literatūrinei medžiagai pateikti, o ne vien meniniu skaitymu, kad studentai sceninės kalbos užsiėmimuose suprastų, jog yra aktoriai, o ne skaitovai.
Ir aš įvairiai eksperimentavau. Iš pradžių statėme spektaklius pagal Aleksandro Puškino pasaką: 12-14 darbščiausių studentų grupė vaidina ją – dainuoja, šoka, ritmingai pasakoja.
Kadangi ten daug ritmų, daug žaidimo, daug plastikos, tai pasakas net dešimtajame dešimtmetyje jau galėjome parodyti publikai Vokietijoje, Šveicarijoje, Čekijoje, Suomijoje. Vaidiname po dvi savaites su anšlagu. Taip buvo nuo 1990 iki 2003 metų.
Kai A. Puškino pasakos baigėsi, teko ieškoti kitos literatūrinės medžiagos. Tada ir nusprendžiau, kad reikėtų pabandyti statyti mono spektaklius. Ir viename kurse, kurio laida – 2007 metų, mes parengėme šešis mono spektaklius, iš kurių trys iki šiol yra rodomi Peterburgo teatruose.
O kai atėjo šis kursas, supratau, kad tai mano likimas. Iš pradžių su režisierių grupe bandėme simbolizmo literatūrą. Ir nepavyko – per daug tų nenatūralių aikčiojimų, gražių žodžių.
Tada perėjome prie futurizmo – pamaniau: tegul pabūna chuliganai, tegul nors ką daro. Pirmasis režisierių egzaminas pedagogų įvertintas buvo labai blogai – toks įžeidimas publikai!
Ačiū Dievui, kurso vadovas labai garsus režisierius Anatolijus Pravdinas pasibaigus aptarimui pasakė: aš laimingas ir dėkoju visiems, kurie kritikavo, peikė, nes supratau, kad būtent taip ir reikia daryti – tai jus jaudina, žeidžia, darykite spektaklį. Ir padarėme spektaklį per 12 dienų. O juk spektaklis siužetinis.
– Vadinasi, mono spektaklio pagal V. Majakovskio eiles idėja buvo jūsų?
– Tai buvo Ženios idėja pastatyti V. Majakovskio poezijos mono spektaklį. Jis, kaip ir kiti studentai, rinko medžiagą, rodydavo man ir mes tardavomės ką ir kaip daryti.
Šis vaikinas iš pradžių buvo gan kuklus – ir pirmajame, ir antrajame kurse. O paskui jis su bičiuliu parengė 23 futuristinių eilėraščių spektaklį, suradę labai įdomų sprendimą, kaip pateikti tuos eilėraščius. Tiesiog staiga prakalbo ir jų protai, ir širdys.
Aš tiesiog negalėjau patikėti, kad šis vaikinas gali taip atrasti poezijos prasmes, tomis prasmėmis žaisti, tas prasmes kitiems perduoti.
Kai mes važiavome traukiniu į festivalį Šiauliuose Ženia mane pabudino naktį, kad pasakytų: „Ogi paklausykite, tai visai kitas rimas...“ Jis visą laiką dirba.
Tačiau tai nereiškia, kad jis geriausias kurse. Mano nuomone, yra daugiau tokių, net stipresnių studentų. Tačiau ne su visais galima suspėti statyti mono spektaklius.
O tai, kad V. Majakovskio eilėraščiai sukurti prieš šimtą metų, nėra svarbu, nes sena nėra sena. Aš ir pats stengiuosi, ir Ženiai neleidžiu panirti į aną laikmetį, o reikalauju pabandyti surasti ano laiko atbalsius nūdienoje. Todėl Ženia perskaitė galybę knygų apie futurizmo laikus, memuarus apie V. Majakovskį.
Kai spektaklis buvo beveik baigtas, jame atsirado apelsinas iš vienų memuarų. Tai pasakojimas, kaip išsidažę futuristai V. Majakovskis, Burdiukas ir Kamenskis, pirmą kartą išėjo Maskvoje į gatvę skaityti savo eilių. Susirinko minia, švilpė policininkai, viena moteris spjovė į juos, staiga prie Majakovskio priėjo mergaitė ir padavė jam apelsiną. Poetas nesutriko ir neluptą apelsiną pradėjo valgyti, o minia sušuko: jis valgo, valgo!
Rinkome spektakliui senus daiktus: stebuklingai iš lazdelės atsirandantis skėtis buvo surastas Šveicarijoje, odinis aplankas su 1920 metų nuotraukomis veidrodžiui nupirktas Peterburgo sendaikčių turguje, senoviškas buteliukas, iš kurio Ženia spektaklio metu gurkšteli, įgytas Vokietijoje.
Spektaklyje naudojamas ir senas cilindras, ir šimto metų nosinaitė. Nors publikai nepasakojame tų daiktų istorijos, jie irgi atlieka tam tikrą vaidmenį.
Mano nuomone, Ženia yra perspektyvus, todėl šį spektaklį jau į savo repertuarą įtraukė profesionalus teatras „Takoj teatr“ ir Ženia jau penkis kartus jo scenoje vaidino. „Takoj teatr“ – pats populiariausias jaunimo teatras Peterburge. Jis veikia jau 11 metų ir jame dirba puikūs aktoriai, puiki eksperimentatorių kompanija, todėl net skyrė lėšų Ženios spektakliui pastatyti.
– Ženia dėl to nesusirgo „žvaigždžių liga“?
Manau, kad kol kas Ženios nepalietė žvaigždžių liga. Tačiau aš labai to bijau – žinau, kas tai yra, nes ir mano gyvenime buvo tokių liūdnų momentų. Kol kas man pavyksta žvaigždėjančius nusodinti ant žemės.
– O kiek šiame mono spektaklyje jūsų įdirbio?
Pusė. Bet ne daugiau. Iš viso esu pastatęs 16 mono spektaklių su labai gerais ir su silpnais aktoriais, kurie šiuose mono spektakliuose tiesiog išaugdavo. Ir aš nevadinu jų mono spektakliais, o vadinu mono vaidinimais lyg cirke.
Aktorius viską turi daryti pats: pats parašyti scenarijų, pats sugalvoti kostiumus (žinoma, čia padės dailininkas). Tačiau svarbiausia – kiekvienam spektakliui aktorius turi pats viską atsivežti, viską pastatyti, sugalvoti apšvietimą. Man patinka, kai aktoriai žino, jog viskas priklauso tik nuo jų pačių.
Manau, kad spektaklyje turi būti daugiau aktoriaus ir mažiau režisieriaus. Nuo manęs, žinoma, priklauso tūkstančiai dalykų, bet ir juos sprendžiame kartu su aktoriais.
