Pasak ministro, iki šiol galiojusiam teisiniam reguliavimui trūko nuoseklumo, sistemiškumo, įtvirtintų esminių sąvokų ir veikimo taisyklių. Rengiant naująjį įstatymo projektą visų pirma siekta aiškumo ir tikslumo. Siekiama, kad ateities kultūros politika padėtų tvirčiau užtikrinti žmogaus kultūrines teises, tolygų kultūros paslaugų teikimą visoje Lietuvoje, stiprinti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų ir kultūros dalyvių bendradarbiavimą.
Įstatymo projekte nustatomas kultūros politikos tikslas ir aiškiai apibrėžti pagrindiniai uždaviniai. Įtvirtinami kultūros politikos principai – bendradarbiavimas, horizontalumas, pagarba žmogaus kūrybai, kultūros prieinamumas, kultūros tarptautiškumas, „pagarbus atstumas“, savitumas.
Ypatinga svarba teikiama horizontalumo principui, siekiant paskatinti tarpsektorinį, tarpsritinį bendradarbiavimą, stiprinti kultūros politikos ryšius su kitomis viešosios politikos sritimis: aplinkos, ekonomikos bei inovacijų, finansų, krašto apsaugos, regionų plėtros, socialinės apsaugos, susisiekimo, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, teisingumo, užsienio politikos ir kitomis.
Įstatymu siūloma aiškiai apibrėžti ir įtvirtinti esmines kultūros srities sąvokas: kultūra, kultūrinės ir kūrybinės kompetencijos, kultūros įstaiga, kultūros paveldas, kultūros dalyvis ir kt. Taip pat įstatymo projekte aiškiai nustatoma pagrindinių kultūros politiką formuojančių ir įgyvendinančių institucijų kompetencija, kultūros dalyvių sistema, santykis tarp valstybės ir savivaldybių institucijų įgyvendinant kultūros politiką, kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimas.
Įsigaliojus įstatymui, teigiamą poveikį turėtų pajusti įvairios tikslinės grupės. Meno kūrėjams ir kitiems kultūros srities dalyviams bus sudarytos geresnės prielaidos kultūros paslaugas ar jų tinklą tvariai plėtoti regionuose, didinti kultūros paslaugų prieinamumą.
Nevyriausybinėms organizacijoms bus sudarytos palankesnės veiklos sąlygos, didesnės galimybės bendradarbiauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, veikti regionuose, tiesiogiai prisidėti prie kultūros politikos įgyvendinimo.
Nevyriausybinėms organizacijoms bus sudarytos palankesnės veiklos sąlygos, didesnės galimybės bendradarbiauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis.
Savivaldybių institucijoms bus aiškiau apibrėžta skirtis tarp valstybės formuojamos politikos ir savivaldybių savarankiškosios funkcijos, nustatant aiškų lūkestį, kad savivaldybės veiktų aktyviai pasirinkdamos joms tinkamiausią būdą ir formas, o prireikus kultūros sklaidai ir veiklai pasitelktų nevyriausybines organizacijas.
Valstybės planavimo dokumentuose numatyti kultūros politikos tikslai ir kryptys bus paremti tyrimais bei duomenimis grįstais vietos bendruomenių poreikiais, kurie turėtų būti integruoti į savivaldybių ilgalaikius kultūros plėtros tikslus.
Įstatymu taip pat siūloma įtvirtinti pareigą, kad už kultūros politiką atsakingos valstybės ir savivaldybių institucijos, pasitelkdamos kultūros dalyvius (kultūros institucijas, meno kūrėjus bei kitus kultūros paslaugų teikėjus ir aktyviai kultūrą kuriančius ar joje dalyvaujančius asmenis) užtikrintų tolygų kultūros paslaugų teikimą visoje šalies teritorijoje, sudarytų sąlygas visoms visuomenės grupėms pažinti ir dalyvauti kuriant kultūros įvairovę, skatintų įgyti ir tobulinti kultūrines ir kūrybines kompetencijas. Kultūros paslaugų prieinamumas ir pasiekiamumas gyventojams turėtų tapti geresnis.
Tam, kad įsigaliotų naujasis teisinis reguliavimas, įstatymų projektai turi pereiti likusius priėmimo etapus: svarstymą Seimo komitetuose, svarstymą posėdyje ir galutinį priėmimą.
Seimas po pateikimo pritarė ir Vietos savivaldos įstatymo projektui. Juo siekiama patikslinti savivaldybių savarankiškosios funkcijos – kultūros – apibrėžtį, siejant ją su Kultūros politikos pagrindų įstatymo nuostatomis ir tikslais.
Šio įstatymo projekte patikslinta etnokultūros sąvoka, nebeišskiriama bendroji kultūra, taip pat atsisakyta perteklinės nuorodos į konkrečių kultūros įstaigų steigimą, reorganizavimą, pertvarkymą bei likvidavimą. Funkcija taip pat išplečiama ne tik dalyvavimu kultūros plėtros projektuose, tačiau apskritai kultūros projektuose, kurių veiklos nebūtinai susijusios su kultūros plėtra, tačiau ir su kitomis kultūrinėmis veiklomis bei jų finansavimu.
Derinant sąvokas, po pateikimo taip pat pritarta Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo projektui.
Tam, kad įsigaliotų naujasis teisinis reguliavimas, įstatymų projektai turi pereiti likusius priėmimo etapus: svarstymą Seimo komitetuose, svarstymą posėdyje ir galutinį priėmimą.