Patekti pro šonines duris į bažnyčią-muziejų, likus keturioms dienoms iki oficialaus atidarymo, pasirodė gana paprasta, tereikėjo išvengti susidūrimų su kopėčias, dažus ir kitokius remonto likučius išsinešančiais statybininkais. O štai parodos kuratorės, dailės istorikės Sigitos Maslauskaitės teko luktelėti antrajame muziejaus aukšte, jaukioje prietemoje žvalgantis, kaip apačioje vyksta paskutinieji ekspozicijos įrengimo darbai.
Dar prieš pradedant pokalbį, Sigitai teko atsakinėti iš karto į keleto interesantų klausimus, duoti nurodymus dėl apšvietimo, vokiškai bendrauti su padedančiais sudėlioti paskutinius parodos akcentus kolegomis iš Kelno – architekte Ingrid Bussenius, muziejaus darbo grupės pirmininku daktaru Martinu Seidleriu.
Atrodytų, nėra ko jaudintis – juk didžioji dalis eksponatų savo vietose, parodos kontūrai matyti: stikliniuose stenduose švyti auksakalių dirbiniai, ant sienų paslaptingai įsitaisę, dar neįpratę prie dirbtinio apšvietimo paveikslai iš šventųjų gyvenimų. Lieka tik džiaugtis, tiek padaryta... Ko gi nerimauti?
Kas labiausiai džiugina ir kas kelia nerimą artėjant atidarymui?
Kai jau artėja finišas, yra nemažai įtampos, nuovargio. Tiesą sakant, pati būdama melancholiškos prigimties, dabar nejaučiu jokio džiaugsmo. (juokiasi). Jei kalbėtume rimčiau, mes visose ankstesnėse spaudos konferencijoe akcentavome – norime, kad jaustųsi, jog šis muziejus yra bažnytinis. Kad kuo nors išsiskirtų ir vizualiai. Dėl to ir buvo neramu – ar tai ne vien žodžiai, ar nebus taip, kad ateini ir jautiesi kaip gerame, bet pasaulietiniame muziejuje? Pirmiausia atsirado pojūtis, kad iš tiesų vyksta prisikėlimas... Pirmiausia atsirado altoriniai paveikslai, atstatytas didysis altorius. Be to, atkeliavo ir tokių dalykų, kurie istoriškai šitai bažnyčiai priklausė, bet lankytojui ir dabar nematomi. Pavyzdžiui, varpai, vargonai. Atrodė, tarsi tikrai tas nebylus architektūros ir meno paminklas staiga pradeda kalbėti, pradeda matyti. Atsidengia ir langai, kurie buvo tarybiniais metais užmūryti silikatinėmis plytomis ir uždangstyti gipso kartonu. Šiek tiek atgijo klauzūros dvasia, atsirandant tvorelei ant balkono, ją nusižiūrėjome iš Bulhako nuotraukų. Atsirado džiaugsmas, kad pati erdvė labai bažnytiškėja, gyvėja. O sunkumai? Kaip ir bet kuriam, ką nors stačiusiam, įrenginėjusiam ar remontavusiam. Visas tas chaosas, kai statybininkai ko nors nespėja... Visiems gerai pažįstami buitiniai rūpesčiai. Tai kainuoja, bet pamažu užsimiršta. Lieka tik eksponatai.
Pakalbėkime plačiau apie kilnojamąsias vertybes, kurios eksponuojamos šiame muziejuje. Ką įvardytumėte kaip šios ekspozijos žymiausius ar kaip kitaip išsiskiriančius eksponatus? Ir gal galėtumėte kiek plačiau pristatyti ekspozicijos koncepciją?
Ekspozicijos koncepcija yra architektės Ingrid Bussenius darbo vaisius. Bet kadangi teko nemažai kartu dirbti, tai gal ji nesupyks, kad ir aš apie tai papasakosiu. Mūsų ekspozijos centre – Lietuvos pasididžiavimas – gotikos periodo šedevrai. Ne paslaptis, vėlai pasikrikštijome, nieko neturime. Labai didžiuojamės Vilniaus katedros lobyno širdimi – vadinamąja Goštautų monstrancija, XVI amžiaus liturginėmis taurėmis, šv. Stanislovo relikvijoriumi. Yra apie dešimt eksponatų, kurie yra mūsų valstybės ir Bažnyčios aukso fondas. O visi kiti taip pat yra labai nuostabūs, gali tiktai dūsauti ir džiaugtis – su kokiais kraštais draugavo mūsų fundatoriai, įvairūs tuometinės valstybės ir Bažnyčios žmonės. Pavyzdžiui, turima Tiškevičių monstrancija – kvapą gniaužianti ikonografija! Auksakalystė yra tokio lygio, kad ne gėda būtų ir kur nors greta geriausių Kelno katedros lobyno eksponatų pastatyti!
Kadangi baroko epochoje bažnytinis gyvenimas suaktyvėjo, buvo žmonių, kurie pamaldumą įprasmino materialiomis formomis. Tad iš to periodo stengėmės parinkti pačius gražiausius ir vertingiausius objektus, tačiau nemaža dalis jų dar saugyklose. Lankytojams bus akstinas vėl ateiti po pusės metų, kai ekspozicija pasikeis.
Didžiąją muziejaus fondo dalį sudaro liturginės tekstilės pavyzdžiai. Tačiau jų bus eksponuojama ne tiek jau ir daug, nes , viena vertus, būtų šiek tiek nuobodoka, antra – tokie dirbiniai negali būti eksponuojami ilgiau nei šešis mėnesius. Tai bus nuolat kintanti ekspozicijos dalis. Kaip ir auksakalystės pavyzdžiai.
