Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“. Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“. Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė. (Lk 1,26-38)
Dievas su mumis
Šio sekmadienio Evangelija mus nukelia devynis mėnesius atgal. Tą dieną įvyko stebuklas, kuris, tam tikra prasme yra net svarbesnis už labiausiai laukiamą metų šventę.
Dievo Sūnaus žmogiškasis gimimas nėra pažymėtas ypatingais ženklais. Marija nešiojo Jį devynis mėnesius, kad Išganytojas užgimtų. Jėzus nebuvo išskirtinis vaikas, ir Jo gimimas nebuvo visų pastebėtas didelis įvykis. Viskas vyko labai paprastai ir netgi dar daugiau: Dievo Sūnaus gimimas susidūrė su atmetimu iš žmonių pusės.
Dievo Sūnaus žmogiškasis gimimas nėra pažymėtas ypatingais ženklais.
Iš tikrųjų tai labai guodžianti mintis: Dievas ateinančio Jėzaus asmenyje nieko nepakeitė gamtoje, nebuvo imtasi jokių išskirtinių priemonių. Jis paprasčiausiai augo, taip, kaip tai buvo su kiekvienu iš mūsų. Kiekvienas gimimas ir augimas yra ilgas procesas. Tam reikia laiko, kantrybės ir pagarbos. Pagreitintas augimas visuomet susijęs su kažkokia prievarta, tuo tarpu Išganytojas augo, susidurdamas su kasdienybės sunkumais, taip, kaip ir kiekvienas kūdikis: be jokių privilegijų, be jokio pagreitinimo.
Prabilus apie Kalėdų slėpinį, visų pirma reikia kalbėti apie gyvenimą. Tas gyvenimas – tai jauna, niekam nežinoma, niekuo nenusipelniusi mergaitė, gero vardo neturinti Galilėjos provincija, iki tol niekur Biblijoje nepaminėtas Nazaretas… Ir namai, kuriuose apsilankė Dievas…
Jėzus yra ateinantis mūsų aplankyti Dievas, ir mes, jei norime Jį pajusti, privalome paprasčiausiai gyventi, bet gyventi atsakingai, atidžiai žvelgdami į tai, kas vyksta mumyse ir aplink mus, nes žinia apie Išganytojo gimimą nuskamba ne kažkur išorėje, o mūsų širdyje. Žmogus, norėdamas atrasti Dievą, privalo tai daryti savo aplinkoje, nes, norėdam
Jo niekas nematė, o Jis jau buvo su savo žmonėmis.
as būti pasaulyje, Viešpats pasirinko įprastą Nazareto kasdienybę. Manyčiau, angelas neatsitiktinai pasveikino Mariją žodžiais: „Viešpats su tavimi!“, nes tai kartu reiškia ir ateinančio Mesijo vardą.
„Emanuelis – Dievas su mumis“,- taip angelas nusako Juozapui Jėzaus vardo esmę. Tai vardas Dievo, kurio neįmanoma uždaryti vienoje vietoje, kaip tai norėjo padaryti pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje minimas karalius Dovydas. Dievas yra amžinas klajoklis, kuris keliauja kartu ir nakvoja drauge su mumis, išskleidęs šalia savo palapinę. Jam nereikalingi rūmai. Jam pakanka žmogaus širdies.
Drauge Evangelijoje girdime kitą nuostabią žinią: Dievo gimimui reikalingi žmonės. Jam reikalingos moters įsčios, Jis nori, kad žmogus sutiktų Jį priimti. Tikroji žmogaus didybė yra ne tame, kad jis sugebės Dievui pastatyti Jo vertą auksu spindinčią buveinę. Daug didingiau yra atiduoti save.
Dievas yra su mumis, bet drauge Jis yra nematomas. Taip buvo ir prieš du tūkstančius metų, kai Marija laukė gimstančio Jėzaus. Jo niekas nematė, o Jis jau buvo su savo žmonėmis. Viskas prasideda nuo ištarto „taip“, žodžio, kurį Dievui ištarė Marija, ir kurį ištarti privalo kiekvienas žmogus…
