Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. (Mt 17,1-9)
Gyvenimo Šviesa
Iš akmenuotos dykumos į šviesos apgaubtą kalną… Nuo pagundų iki atsimainymo…
Šis Kristaus kelias yra skirtas ir kiekvienam Jo mokiniui. Tai aukštyn vedantis ir išlaisvinantis kelias: iš gundymų tamsos einame į Dievo šviesą, kuri kūnui reiškia gyvybės palaikymą, protui – leidžiančią matyti ir suprasti išmintį, tuo tarpui širdžiai Dievo šviesa suteikia galimybę mylėti.
Evangelistas kalba apie tarsi saule sužibusį Jėzaus veidą, nes Jo asmenyje Dievas liudija apie savo šviesos kupiną širdį.
„Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa,“- skaitome Evangelijos pasakojimą. Kaip saulė, kaip šviesa… Daugybę kartų psalmėse kalbama apie Dievą, kuris garbingai pateka tarsi saulė, primenant, jog saulė kviečia į gyvenimą, jos šviesa pažadina gamtą žydėjimui ir brandai. Saulės šviesoje suspindi pasaulio spalvos ir nušvinta akys. Taip, kaip augalas geria saulės šviesą, ją paversdamas gyvybe, taip ir mes, gležni žolės stiebeliai Dievo akivaizdoje, galime gerti Jo šviesą, paversdami ją žmogiška šiluma, džiaugsmu ir išmintimi.
Evangelistas kalba apie tarsi saule sužibusį Jėzaus veidą, nes Jo asmenyje Dievas liudija apie savo šviesos kupiną širdį. Drauge tas spindulingas veidas yra ir žmogaus veidas. Per Jėzų ir kiekvienas žmogus savyje nešiojasi šviesos lobį, vidinę saulę, kuri yra mūsų panašumas į Dievą. Kuomet mes kalbame apie dvasinio gyvenimo viršūnes, iš tiesų tai ne kas kita, kaip jaučiamas džiaugsmas ir pastangos išlaisvinti mumyse slypinčią šviesą.
Gyvas ir tvirtas tikėjimas yra susijęs su nuostaba ir išreiškiamas meilės žodžiais.
„Petras kreipėsi į Jėzų: „Viešpatie, gera mums čia būti!“ Apaštalo entuziazmas ir jo entuziazmo kupinas šūksnis: „gera mums čia“ leidžia mums suprasti, kad gyvas ir tvirtas tikėjimas yra susijęs su nuostaba ir išreiškiamas meilės žodžiais. Jei tikrai turime tikėjimą, mes irgi, kalbėdami apie tai, turėtume prabilti panašiai, kaip Petras ant Taboro kalno: „Gera būti su Tavimi, Viešpatie!“
Šio sekmadienio Mišių Evangelija patvirtina, kad Gavėnia yra ne tiek liūdesio ir atgailos metas, kiek mums suteikta proga atsigręžti į grožį ir šviesą. Įtikėti, reiškia: įgyti gyvenimo grožio pajautimą, suprasti, kad gera yra mylėti, apkabinti, apšviesti, tyrinėti, darbuotis, pradėti vėl iš naujo… Tikėjimas mums kalba apie laimingą pabaigą čia, šiame pasaulyje, ir amžinybėje.
Jėzaus atėjimas davė gyvenimui kitokią prasmę, suteikė spindesį ir grožį žmogiškajai egzistencijai.
Šio sekmadienio žodžio liturgijos antrajame skaitinyje girdime nuostabų liudijimą, kurį apaštalas Paulius parašė savo bičiuliui Timotiejui: „Mūsų Išganytojas Kristus Jėzus nušvietė gyvenimą“. Nušvito ne vien Jo veidas ir rūbai ant Taboro kalno, ne vien tik mūsų svajonės ir viltys, bet pats gyvenimas: čia, dabar, visiems žmonėms. Jėzaus atėjimas davė gyvenimui kitokią prasmę, suteikė spindesį ir grožį žmogiškajai egzistencijai.
Iš tikrųjų, norint atrasti tiesą ir džiaugsmą įtikėti Dievą, gal ir pakaktų nepailstant kartoti sau: „Jis nušvietė mano gyvenimą“…
