Šokėja ir choreografė Loreta Juodkaitė turi ne tik išskirtinių fizinių gebėjimų, kuriuos pastebi ir žymūs užsienio choreografai, kviečiantys ją dirbti užsienyje, ji yra ir išskirtinė asmenybė, besivadovaujanti meno, kaip šventos tarnystės filosofija. Kaip tik todėl ir spektaklis „Sibilė“, šokėjos beveik metus išnešiotas, toks autentiškas ir stiprus. Spektaklio siužetinė gija paremta dviem šaltiniais: graikų mitologijos sibilėmis ir švedų rašytojo Pero Lagerkvisto romanu „Sibilė“.
Graikų sibilės – moterys, apdovanotos pranašystės galiomis, pasak mitų, buvo atskiriamos nuo išorinio pasaulio. Jos privalėjo paklusti griežtoms asketiško gyvenimo taisyklėms, nes tik tokiu būdu per maldą ir ritualą galėdavo patekti į vidinį transą, kai joms būdavo perduodama svarbi informacija. Tačiau perkeldami į sceną mitologinę žynę, spektaklio kūrėjai perima P. Lagerkvisto nuodėmingos ir atgailaujančios Sibilės, pamilusios vyrą ir pagimdžiusios kūdikį, istoriją. Nuodėmė ir akistata su dievu – atstumtos sibilės atgaila ir teismas – sudaro pagrindą spektakliui.
„Sibilė man – menininko metafora, – sako šokėja. – Juk šių dienų menininkas – pranašas, žmogus, kuris turi nešti žmonijai šviesą. Menininko paskirtis – tarnauti žmonėms.“
Lėtas ir Juodkaitei būdingo temperamento neprisodrintas, tačiau emociškai itin paveikus spektaklis atsiskleidžia kaip atgailos ritualas. Jį vainikuoja unikalus šokėjos sukinys, trunkantis apie 20 minučių ir įsukantis visą salę į transo būseną, primenančią besisukančius Islamo sufijus, jų meditaciją ir susiliejimą su Dievu. Tvirta Valentino Masalskio režisūra bei į antikos laikus nukelianti Tomo Kutavičiaus muzika sukuria nepamirštamą atmosferą.
