Patrankos šūvis paskelbė neįprasto performanso pradžią. Šūvį atlikę vyrai įsikūrė prie Šiaulių universiteto dailės galerijos. Čia jie titnagu įskėlė ugnį ir susikūrė laužą. Ramiai sau laukė spektaklio pabaigos ir leido praeiviams pasimatuoti savo šalmus.
Netoliese siaučia maras. Varno snapais pasidabinę personažai simbolizuoja maitėdžius paukščius ir giltines viename asmenyje. Nugrimuotos maro aukos vaikščioja bulvaru lyg šmėklos. Kai kurie baugščiai laukia paskutiniosios savo valandos.
Bajorai – nenuspėjami. Vienur jie šoka santūrius poniškus šokius, kitur lėbauja su caro kareiviais, o po to aiškinasi santykius špagomis. Žinoma, visada šalia jų – puošniomis suknelėmis pasidabinusios ponios.
Jos mažumėlę pasileidusios, nes visos rimtos moterys sėdi namie su vaikais arba dirba laukuose. Dėl šių gražuolių įvyksta ginčas tarp bajoraičių su perukais ir mėlynskvernių kariūnų. Pastariesiems ginčas baigiasi prastai – su keliomis špagomis krūtinėje.
Visame šiame žiauriame trijų amžių senumo pasaulyje egzistuoja ir pirmieji mokiniai, kuriems vadovauja labai griežta mokytoja.
Pedagogė rėkdama aiškina išsiblaškiusiems piemenukams, kaip kokia raidė rašoma.
Anų laikų pedagogė rėkdama aiškina išsiblaškiusiems piemenukams, kaip kokia raidė rašoma. Vyresni šiauliečiai net šypteli – dabar tokių mokytojų labai reikėtų!
Sunkiai Donelaičio laikai įsivaizduojami be krikščionybės. Ją simbolizavo tikra procesija su tikromis bažnytinėmis vėliavomis ir tikru kunigu.
Renginio sumanytoja ir siela jaunimo teatro "Kompanija šauni" vadovė Dalė Dargienė sako, kad teko nemažai konsultuotis su istoriją išmanančiais specialistais, kad vaidyba būtų kuo artimesnė tikrovei.
