Harmonija ir stabilumas
Nuo pat įsikūrimo dienos galerija „Laiptai“ kryptingai plėtojo klasikinio modernaus meno sklaidą.
Šių metų plenero tema – „Mėlyna spalva“. Tiems, kas bandys spėlioti ar savaip interpretuoti kodėl mėlyna, priminsiu šio talentingo tapytojo, erudito pomėgį stebėti dangų, gulint pievoje ganyti debesis, mąstyti vienumoje ir nuolat skaityti.
Dar jis labai mėgo plaukioti. Ar būtų – 20 laipsnių šalčio, juolab nepakeliamo vasaros karščio + 40, – nesvarbu kas pakelėje: jūra, eketė, srauni upė ar ežeras. Lyja, šąla ar saulė plieskia, – vanduo buvo Vozbino stichija (gimęs po Žuvų ženklu). Todėl keliaudami šeimomis, su bičiuliais žinojome kada „pristabdyti arklius“. Taip gimė mano paveikslas „Krantas“ arti.
Kita kūrybinė refleksija ant drobės – „Rugiuose prie bedugnės“, – tai prisiminimai iš gražiausių vasarų, praleistų kaimo sodyboje.
Mėlyna spalva susijusi su gyliu ir stabilumu. Ji simbolizuoja pasitikėjimą, išmintį, tikėjimą ir tiesą. Aleksandro polinkis į dvasingumą ir meditaciją buvo itin ryškus. Tvirta asmenybė nuolat ieškojo harmonijos ir ryšio su pasauliu, nemėgo įkyraus dėmesio ir reikalavo ramybės. Savo tapybinį talentą jis glūdino vienumoje palinkęs prie molberto. Charakteris jo formavosi gyvenimo verpetuose. Plenerus jis mėgo dėl bendrystės ir troškimo po pilkos žiemos ištrūkti į mėlynus tolius. Šiemet per trisdešimt tarptautinio Šiaulių „Laiptų“ plenero dalyvių mėlynoje spalvoje ieškos harmonijos ir stabilumo.
Kultūros reiškinys
„Kodėl kultūros festivalį pavadinote taip keistai ir pretenzingai – „Šiaulių Monmartro respublika“? – paklausiau festivalio sumanytojos, galerijos „Laiptai“ vadovės Janinos Ališauskienės.
„Niekada nepuoselėjau sąsajų su geografine vietove, juolab neturėjau jokių ambicijų kopijuoti ar lygiuotis į Paryžių. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę lankiausi Paryžiuje. Su ten gyvenančiu lietuviu grafiku Žibuntu Mikšiu vaikštinėjant po Monmartrą, pajutau tokį laisvės pliūpsnį, kad emocijų užvaldyta, nusprendžiau laisvės dvasią perkelti į Šiaulius.
Mikšys juokėsi iš manęs. Įsivaizduokite Šiaulius prieš 30 metų! Prekių deficitas, visokie versliukai kuriasi, vieni išgyvena, kiti ir pralobsta garindami džinsus ar megzdami kojines, degalų stygius, maisto talonai, privatizacija ir kitokios perturbacijos. Ir vis dėlto, nepaisant sunkumų, žmonės troško laisvės! Aš jutau, kad išsivadavę mes kopsime aukštyn neregėtu tempu ir būsime įdomūs savo unikalumu.
Tuomet negalvojau apie tarptautinius plenerus ir koncertus. „Laiptų“ žaliąją oazę paprasčiausiai norėjau paversti jaukia erdve dailininkams, kur galima kurti ir bendrauti su šiauliečiais ir miesto svečiais, parduoti savo darbus, filosofuoti ir svajoti. Ž. Mikšiui teko nenorom patikėti mano intuicija. Bičiulis po truputį atlėgo, nebevarstė Šiaulių savo kritikos strėlėmis, kultūros festivalį „Šiaulių Monmartro respublika“ pripažino kaip reiškinį ir net tris kartus surengė savo parodą „Laiptų“ galerijoje“, – šypsodamasi prisiminė Janina Ališauskienė.
Iš tiesų plenerai čia buvo organizuojami neįprastai: profesionalūs Lietuvos ir užsienio menininkai dirbo „Laiptų galerijos“ sode viešai. Šiauliečiai ir miesto svečiai turėjo galimybę matyti kūrybinį procesą. Kiekvienas dailininkas šalia darbo vietos eksponuodavo anksčiau savo sukurtus darbus, retsykiais parduodavo.
Metai iš metų menininkus stebėjusi Janina Ališauskienė suprato, kad jų susikaupimui ir darbui reikalinga uždara erdvė, todėl buvo sudaryta galimybė tapyti netrikdomiems praeivių replikų ar klausimų. Mėgstantiems aktyvų bendravimą nedraudžiama ir dabar dirbti sode, dalyvauti akcijose pėsčiųjų bulvare.
Minčių ir jausmų klodai
Aleksandro Vozbino kūryba lyg magnetas tebetraukia žmones. Jis buvo pilietiškas, bekompromisis, labai drąsus dailininkas. Dar iki atkurtos Lietuvos nepriklausomybės Vozbinas nevengė gana aštrios politinės situacijos kritikos, tapybos darbuose nedviprasmiškai pabrėžė savo tautinį identitetą. Neįtikėtina ir žinoma liūdniausia tai, kad daugiau nei prieš tris dešimtmečius sukurtos drobės atspindi šių dienų aktualijas. Vadinasi baimė, prisitaikėliškumas, padlaižiavimas, išdavystė niekur nedingo.
Vozbino kūrybos kelias – integrali tautos ir valstybės kultūros vyksmo dalis. Jis ne tik subjektyviai atspindėjo laiko dvasią, bet ir pats savo kūryba prisidėjo prie šių procesų formavimo. Procesai gali būti suvokiami, vertinami įvairiais sąmonės ar pasąmonės lygmenimis. Dažnai kūrėjas ne tik fiksavo, bet ir formavo kolektyvinės sąmonės būsenas, kartais to net neįtardamas.
„Puiku, kad dailininkas mums paliko gausų kūrybinį palikimą. Jo darbų fabula, ikonografija tokia turtinga ir įvairiapusiška, kad, manau, ne vienam jaunam dailėtyrininkui būtų labai įdomu jį patyrinėti ir interpretuoti, pastebint, užčiuopiant vis kitus minties ir jausenos klodus, o minčių ir emocijų Aleksandro Vozbino tapybos darbai sukelia ir suteikia tikrai daug“, – sakė jau po mirties surengtos Vozbino parodos „Alfa ir Omega“ kuratorė, menotyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė.
„Man tapyba yra būdas svarstyti ir kalbėti apie dalykus, kurie yra žmogaus prigimtyje. Menininko sociumas yra persipynęs su individo būties trapumu. Čia esti visko: optimizmo, porcijos pesimizmo, fatalizmo, grotesko... Visa tai vyksta tam tikram istoriniame fone. Keičiasi formos ir mados, o aistros, pergyvenimai, žmogiškasis turinys visais laikais išlieka tokie patys,“ – mąstė Aleksandras Vozbinas.
Kartą paklausiau – ko jis labiausiai bijąs. „Virsti našta kitiems“, – atsakymas buvo greitas ir tvirtas.
Teptuko šuoliais per Lietuvos istorijos puslapius
Aleksandro Vozbino istorinės tapybinės improvizacijos nėra tiesioginių istorinių faktų iliustracijos. Dažnai tai – metaforos, asociatyviai siejamos su mūsų šalies istorija, tampančios pretekstu tapybos kalba reflektuoti savo požiūrį, kuris dažnai gali būti ir ironiškas. Tačiau būtent istorinė tematikos drąsi interpretacija įrašė Vozbiną į Lietuvių dailės istoriją.
Neseniai Trakų pilis gavo neįkainojamą dovaną – tapytojo Aleksandro Vozbino diplominį darbą „Salaspilio (Kircholmo) mūšio išvakarėse“. 1605-ųjų rugsėjo 27 d. Kircholmo mūšyje LDK didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius sumaniai laimėjo kautynes prieš kur kas gausesnes švedų pajėgas.
Monumentalaus (320x160 cm drobė) istorinės tematikos paveikslo autorius Aleksandras Vozbinas dovanojimo ceremonijoje Trakų istorijos muziejuje jau nedalyvavo. Per anksti amžinybėn iškeliavusio žinomo menininko, intelektualo Aleksandro Vozbino atminimui skirtą kūrybos vakarą sumanė jo žmona Diana Vozbinienė ir artimi draugai. „Kur kitur, jei ne istorinėje Trakų pilyje turėtų savo gyvenimą tęsti šis kūrinys“, – sakė Diana.
Tautinio atgimimo priešaušryje Vilniaus dailės akademijos diplomantas A.Vozbinas nutapė šį įsimintiną kūrinį. Savotiškas akibrokštas drobėje atskleidė ir šio mūšio svarbą LDK, ir Vozbino drąsią politinę ir pilietinę potekstę.
Taip sovietmečiu kurti, vadinasi garbinti senosios Lietuvos pergales buvo iššūkis net profesoriams. Vyčiu ir Gedimino stulpais puoštos vėliavos anuomet nebuvo švelniai tariant pati geidžiamiausia atributika. Tuo metu dauguma dailininkų rinkosi atsargesnį variantą: tapė gėlytes, angelus ar tėviškės peizažus. Aš nieko blogo nenoriu pasakyti apie gėles, bet Vozbinui tai buvo neįdomi sekluma, jį sunku įsivaizduoti įstrigusį rūtų darželyje. Jis nebuvo dailiai sušukuotas ponis, jis plačiais teptuko mostais šuoliavo ant pergalės žirgo, gilesniuose praeities sluoksniuose ieškodamas pasididžiavimo savo Lietuva.
Istorinė tematika daugiaplanėje A.Vozbino kūryboje – tai karalienė šachmatų lentoje. Istorija, anot Aleksandro, – nesibaigiančio spektaklio fonas, kuriame visais laikais vyksta ta pati drama, tik keičiasi personažai, kurie karta po kartos vaidina tą pačią pjesę. Individo trapumas lemties akivaizdoje, išraiškingumo, emocinės įtampos, plastinio dramatizmo aspektai, mokėjimas į svarbiausius istorijos momentus pažvelgti per humoro, ironijos neretai ir grotesko prizmę, interpretuoti įvykius per se įrašė patį Vozbiną į istoriją.
Atmintis gyva, nes kalba
Vėliavą, kurioje pavaizduotas paveikslas „Salaspilio (Kircholmo) mūšio išvakarėse“ pagamino A.Vozbino meno gerbėjai. Su ja ir keliaujame toliau pažindindami, primindami žmonėms apie šio demiurgo kūrybą ir gyvenimą. Ši vėliava plevėsuos ir Šiauliuose kultūros festivalio „Šiaulių Monmartro respublika“ tarptautinio plenero metu.
Po dailininko mirties įsteigto Aleksandro Vozbino fondas, iš kurio kasmet nuspręsta premijuoti jaunąjį menininką, kuriantį Lietuvos istorijos tematika. Pirmoji premija buvo įteikta Vilniaus dailės akademijos III kurso studentei scenografei Julijai Ciurupai už Lietuvos istorijos temos vystymą savo kūryboje. Sveikindama jaunąją laureatę, dailininko žmona Diana Vozbinienė palinkėjo ir kitiems VDA studentams domėtis savo krašto istorija bei pretenduoti į kitų metų A.Vozbino vardo premiją.
Prisimenant Aleksandrą Vozbiną , jo tapyboje istorinės tematikos interpretacijos buvo dažnos. Groteskiškos, ironiškos, vozbiniškos!
Pabaigai pacituosiu vieną Aleksandro išsakytą mintį: "Gyvenimą suvokiu kaip seką paradoksų, kurie nulemia žmogaus, faktiškai biologinės būtybės, likimą – įvilktą į sociumo rūbą. Gimimas ir mirtis nėra priklausomi nuo individo valios. Tai yra už žmogaus valios ir pažinimo ribų."
