S.Parulskis – puikiai žinomas eseistas, tad ir šioje knygoje skaitytojai ras naujausias rašytojo esė ir fotografijas bei iš pastarųjų gimusias istorijas. S.Parulskio parašytų knygų kolekcija yra išties nemaža. Autorius skaičiuoja 35-us rašymo metus, per kuriuos išleido daugiau kaip 20 knygų. Rašytojas šiemet švenčia šešiasdešimtąjį jubiliejų ir naujos knygos leidybą. „Triumfuojantysis, neužmiršk, kad esi mirtingas“, – sako S.Parulskis apie pastaruoju metu jį užklupusią dėmesio laviną.
„Kai manęs klausia, kodėl aš nesidžiaugiu dėl išėjusios knygos, suėjusių metų, aš visą laiką girdžiu žodžius, kurie sako: Parulski, atsimink, kad esi niekas. Parulski, atsimink, kad esi mirtingas. Atsimink, kad esi dulkė. Ir tas balsas visuomet labai garsus, ir grąžina mane į realybę. Tai nelabai galėjau spėti pasipūsti per šią šlovės savaitę“, – pasakoja S.Parulskis.
Knygos autorius pasidalijo apie tai, kaip gimsta tekstai: „Yra pilna vadovėlių, kaip parašyti romaną, kaip parašyti biografiją, kaip parašyti eilėraštį ar receptų knygą. Viskas dabar yra paaiškinta ir išklota, o patys rašytojai nelabai mėgsta kalbėti apie rašymą ir tikrai nemėgsta pasakoti, kaip jie tai daro“.
Pasak S.Parulskio, apie pačią techniką nėra ką kalbėti, kažkas tiesiog atsiranda rašytojo galvoje: „Anksčiau sakydavom, kad žmogus gimė su gyslele, o dabar tokio dalyko nebėra, kaip ir žodžio talentas. Norint rašyti nebereikia nei vieno, nei kito. Tiesiog parašai projektą ir rašai eilėraštį, kas man nelabai suprantama“.
Pasak knygos autoriaus, žmogus yra labai įdomus sutvėrimas. Jis parašo kokį nors dalyką, ir jei tai yra įdomu, jei skaitai ir jauti, kad rašantysis turi gyslelę, tuomet tekstas yra unikalus. O unikalumas ir yra brangiausias dalykas, nes technikai pamėgdžioti daug talento nereikia. Yra daugybė puikiai techniškai parašytų eilėraščių ir romanų, bet jie yra neįdomūs bei negyvi. Juose nėra kibirkšties.
„Malonu, kai kas nors pasako, kad turiu gyslelę. Manau, tai irgi šiuolaikinio laiko bruožas, kuris man nepatinka. Visi vaikšto ir sako: „Aš turiu gyslelę“. Kai jų tiek daug, pasidaro beprasmiška apie jas kalbėti. Jei visi ją turi, ji netenka reikšmės. Ko būtų vertas auksas, jei po lygiai jo turėtų visi pasaulio žmonės?“, – svarsto S.Parulskis.
Prieš keletą dienų, vasario 10 d. rašytojas atšventė ir 60-ąjį jubiliejų. Ta proga jis pasidalijo nostalgišku prisiminimu iš paauglystės metų: „Aš pamenu savo 16-ą gimtadienį. Su mama gyvenome vieno kambario butelyje ir nebuvo vietos, tai ji įsiprašė pas tetą. Teta išvirė cepelinų, aš pasikviečiau keletą klasiokų. Išgėrėm vyno, visi sukom butelį ir bučiavomės. Koks geras buvo gimtadienis, o dabar staiga atsipeikėju ir nei cepelinų, nei butelio.“
Knygoje skaitytojai ras ir fotografijų. Rašytojas atskleidė, kokias pozicijas žmonės prisiima būdami prieš fotoaparato objektyvą. Pasak S.Parulskio, būvimas rašytoju, sėdėjimas prezentacijose irgi yra tam tikra poza, tam tikras vaidmuo. Autorius kalba apie tai, kad žmonės nori būti gražūs, tad renkasi pozas, kuriose jie gali tokie atrodyti.
„Žmogus bijo ir nenori būti negražus. Dėl tos priežasties fotografijoje atsiranda komercinis ir nekomercinis atvaizdas. Kūnas yra instrumentas: visada esi toliau ar arčiau jo ir užsiimi nemėgimu arba garbinimu“, – teigė S.Parulskis.
