Tokia panorama laukia užsukus ne į ūkininkų turgelį, o į galerijoje „Vartai“ atsidariusią Lauros Garbštienės parodą „Laikino meno fondas“, kurios tikslas – kiekvieno svečio galvoje įžiebti retorinį klausimą: „Kas yra šiuolaikinio meno kūrėja miške?“
„Aš viską darau savo rankomis. Šis projektas yra visos parodos metu vykstantis performansas,“ – apie šaldytuve išrikiuotus uogienės stiklainius ir kitus eksponatus pasakojo Laura Garbštienė.
Anot menininkės, miško gėrybes eksponuoti ji sugalvojo todėl, kad pati gyvena miške, o jame galima rasti įdomių dalykų, kurių nepamatysi mieste.
Paroda „Laikino meno fondas“ pristatoma kaip kritiško ir ironiško menininkės požiūrio į kultūrinį vietos gyvenimą išraiška.
Paklausta apie tai, kas šioje parodoje kritiško ir ironiško, L. Garbštienė patylėjusi ištarė: „Norėčiau atverti kelius interpretacijai. Kiekvieno žmogaus kultūrinė patirtis yra skirtinga. Aš norėjau atitrūkti nuo tradicinės aplinkos ir į viską pažvelgti iš kitos pusės.“
 |
| Organizatorių archyvo nuotr./Vaistažuolės |
Kitoje galerijos salėje eksponuojami L. Garbštienės surinkti nuodingi augalai, tokie kaip žalioji rūta, didžioji ugniažolė, paprastasis sausmedis ar narcizalapis svogūnas.
Perskaityti šių augalų aprašymus mažai apie gamtą nusimanančiam žmogui turėtų būti įdomu, bet ironiška tai, kad augalai aprašyti sunkiai įskaitomu šriftu, kuris pasirinktas ne veltui – tai performanso dalis. „Daugumos augalų anksčiau tikrai nežinojau.
Šiais laikais žmonės bijo visko, kas neaišku, o aš norėjau parodyti, kad tai paprasti augalai, kurių aprašymas ir pavadinimas – meno kūriniai,“ – apie sudžiovintus, įrėmintus ir meno kūriniais tapusius augalus pasakojo L. Garbštienė. Šie nuodingi augalai eksponuojami ant Venecijos bienalės katalogo lapų.
Menininkė tikina, kad kultūriniai leidiniai ir katalogai yra opi visuomenės problema, nes jie laikini ir greitai nusibostantys. „Jie sugula lentynose ir dulka. Gaila, nes jie... Daiktai,“ – paaiškino menininkė.
Kartu su L. Garbštienės „Laikino meno fondu“ galerijoje „Vartai“ atsidarė ir kita, norvegų menininko Knuto Asdamo paroda „Tripolis“. Joje galima išvysti dvi instaliacijas: viena iš jų – industrinėje aplinkoje eksponuojamas filmas, skirtas atskleisti sudėtingai situacijai Vidurio Rytuose.
Filme gausu ribotų dialogų, tokių kaip: „W: Ko ieškojai? Nupjauto piršto? Šiukšlių? Galūnės?; B: Manau, kad mums reikėtų nešdintis.“ Menininko užsibrėžtas tikslas – tokio tipo dialogai parodos lankytojui turi sukelti minčių apie skaudžią istorinę bei politinę praeitį.
Kita Knuto Asdamo parodos dalis – nuotraukomis apklijuotas kambarys, pavadintas „Archyvu (Migracija)“.
Kolekciją sudaro apie 3000 žurnaluose, internete ir laikraščiuose rastų fotografijų. Ant sienos iškabintos nuotraukos, anot menininko, plačiąja prasme simbolizuoja kaitą ir judėjimą.
 |
| Organizatorių archyvo nuotr./Durys |
