Šiais metais pristatomas dviems moterims jo sukurtas spektaklis „Tordre”. Scenoje išvysime Loros Juodkaitės ir Annie Hanauer, šokėjos, su rankos protezu, duetą. Dalinamės choreografo mintimis apie šį darbą.
– Kodėl duetas ir kodėl moterimis?
– Tiesą sakant, tai nebuvo iš anksto sugalvota. Tiesiog taip susiklostė. Su šiomis atlikėjomis esu dirbęs anksčiau. Ko iš jų bepaprašydavau, gaudavau su kaupu: jos atsiduoda iki pat dugno, ypač improvizacijose. Iki šiol man rūpinčioms temoms atskleisti naudodavau jų gylį. Tai pastatymai „POLICIES!“, „Ordinary Witnesses“ ir „Sfumato“. Antai spektaklyje „Sfumato“ daugelį metų Loros praktikuotas sukinys padėjo perteikti jausmą, kuomet pametamos nuorodos, rezonuojamas klimato pabėgėlių bejėgiškumo jausmas, išvengiant tiesioginio iliustravimo.
Vieną dieną sumąsčiau, kad užuot nagrinėjęs man rūpinčias problemas per šokį, verčiau pradėsiu nuo paties judesio ištakų, stebėsiu, iš kur gimė jų unikalus šokio būdas.
Vieną dieną sumąsčiau, kad užuot nagrinėjęs man rūpinčias problemas per šokį, verčiau pradėsiu nuo paties judesio ištakų, stebėsiu, iš kur gimė jų unikalus šokio būdas. Skirtingai nuo paskutinių darbų, kurie buvo neatsiejami nuo diskusijų spektaklio tema, šį kartą studijavau patį šokį, šviesą, erdvę. Panorau elgtis priešingai – kalbėti jų šokiu ir stebėti, kaip judesys atskleidžia asmenį.
Šokėjų santykyje su judėjimu yra kažkas esminio, gyvybiškai svarbaus. Kuriant šių moterų portretus, mane labiausiai ir domina tai, kas yra asmeniška ir privatu.
– Kodėl pasirinkote būtent šias moteris?
– Kai Lora sukasi, ji šoka lyg transe. Tai, ką ji daro scenoje yra už fizinio pasirengimo, už virtuoziškumo ribų. Žinoma, Anie ir Lora tiesiogiai nepasakoja savo gyvenimų, tačiau, kai jos šoka, mes atpažįstame jose kažką asmeniško. Ne jų privatų gyvenimą ar asmenines istorijas, o tą jautrią būseną, atveriančią poetinę erdvę, jų kūrybinio kelio kraštutinumus.
– Ar šokėjų portretai spektaklyje lyginami?
– Portretai lyginami. Tačiau tai greičiau du solo, nei duetas, su tam tikrais perėjimais. Mąstau apie du atskirus būvius vienoje erdvėje. Ar tai duetas, jei jos dalinasi ta pačia erdve ir laiku? Bet kokiu atveju, joms susitikti neskirta. Statydamas remiuosi diptiko logika, leidžiančia joms koegzistuoti.
– Koks buvo jūsų darbo procesas?
Dalis mano darbo buvo dalintis kiekvienos atlikėjos potencialu, per išsilaisvinimą atveriant jų maksimalias ribas. Jaučiu, kad Lora ir Annie yra asmenybės, visada pasiruošusios transformuotis, judėti į priekį. Spektaklis liudija apie šias galimybes, pasiekiamas kiekvienam – nugalėti sunkumus, kovoti prieš tai, kas mus įkalina, keisti aplinkybes, o ne jas kęsti. Annie ir Lora turi šį gyvybės kvėpavimą, kuo, manau, yra būtina dalintis.
