Kauno miesto gyventojai ir svečiai programoje taip pat išvys „Šiuolaikinio šokio asociacijos“ senjorų grupės šokio miniatiūrą, parengtą kartu su choreografais Mantu Stabačinsku ir Goda Laurinavičiūte. Artėjančios „Šokti 1000 metų“ premjeros proga menininkės ir „Be kompanijos“ įkūrėjos sutiko atsakyti į kelis klausimus ir papasakoti apie būsimą pasirodymą.
– Spalio 26 d. Kauno paveikslų galerijoje įvyks šokio miniatiūros „Šokti 1000 metų“ premjera. Papasakokite, iš kur sėmėtės minčių, kas įkvėpė šiai idėjai?
– Švedijos meninių tyrimų centre „Milvus“ balandžio mėnesį vedėme pamokas vietos senjorams, ten ir pradėjome semtis idėjų šiam projektui. Daugybės interviu su vietos senjorais metu užčiuopėme mus dominčią temą – šokis, judesys žmonių kasdienybėje pasitaiko daug dažniau ir trunka ilgiau, nei kartais galėtume pamanyti. Vienaip ar kitaip judame nuo gimimo. Inspiruotos šios idėjos, Švedijoje sukūrėme trumpą dokumentinį filmą apie šokį „I don‘t like to dance“ (liet. „Man nepatinka šokti“), kurio epicentre buvo senjorų meilė šokiui.
Šią idėją vystome ir Kaune. Su kūrybine komanda miniatiūroje stengiamės panaikinti ribą tarp „jų“ ir „mūsų“ – tarp profesionalų ir kasdienybės, tarp visuomenės dažnai užribyje paliekamų, nepastebimų senolių ir „aktyvių“ visuomenės narių. Šitaip kviečiame žiūrovus pažvelgti iš kitos perspektyvos, kai šokis, peržengdamas meninės išraiškos ribas, tampa universalia žmonių bendrystės patirtimi. Nauju būdu sušokti gyvenimo valsą kartu.
– Kaip reagavo projekto „Dance Well“ šokėjai sužinoję, kad bus kuriamas spektaklis?
– „Dance Well“ šokėjus reikėjo prisijaukinti. Su mokytojais, su kuriais šoka jau trečius metus, juos sieja artimas ryšys – savo mokytojams jie atsiveria nedvejodami, tad mudvi turėjome pasistengti juos „sužavėti“. Su senjorais dirbame nuo 2015 m., tai darėme Airijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Latvijoje ir daugelyje Lietuvos miestų. Noras dirbti su jais kyla iš širdies, tad ir kauniečiai neilgai trukus pasidavė mūsų žavesiui. (Juokiasi.)
– Kaip vyksta pasiruošimas miniatiūrai?
– Kaip jau minėjome, prieš imdamosi kūrybinio proceso su Kauno miesto senjorais, dalyvavome kūrybinėje rezidencijoje Švedijoje, Knislingo miestelyje, kur pradėjome vystyti projekto idėją ir kūrybinius principus. Svečioje šalyje išsigryninome savo darbo metodus, kokiais judesio tyrinėjimais sieksime atskleisti kasdienės choreografijos idėją pasirodyme.
Kai visa struktūra tapo daugiau mažiau aiški, ją aptarėme ir plėtojome idėjiniame lygmenyje su kūrybine komanda: dramaturge Sigita Ivaškaite, kompozitoriumi Dominyku Digimu ir kostiumų dailininke Rūta Kyguolyte.
O nuo rudens pradėjome kassavaitines kūrybines dirbtuves su Kauno senjorais ir, žinoma, idėja natūraliai žingsnis po žingsnio, kaip ir patys dalyviai, padiktavo, kaip reiktų ją toliau plėtoti, ko atsisakyti, ką plačiau išvystyti. Kiekvieną trečiadienį susitinkame ir kartojame tas pačias užduotis, kad jos taptų gerai žinomos ir dalyviai galėtų jas prisijaukinti. Taip pamažu ir judame. Dramaturgė kartu su kompozitoriumi ėmė interviu iš senjorų ir mokytojų, tad garsas, t. y. asmeniniai veikėjų balsai, čia atlieka ypatingą rolę.
– Prie projekto prisijungėte kaip choreografės: drauge kūrėte judesius, kvietėte juos šokti, apkabindavote ir pasidomėdavote apie jų dieną ar praėjusią savaitę. Galima sakyti, buvote jiems tarsi bičiulės-mokytojos, tik domina ir kita medalio pusė – ką judvi išsinešate iš šios patirties, ko išmokote iš projekto dalyvių?
– Šis procesas apdovanojo milžiniška meile ir stipriu prasmės jausmu. O kur yra meilė ir prasmė, ten ir viltis. (Menininkės šypsosi) O ji ypač reikalinga neramiais laikais – tiek pasaulyje, tiek ir individualiai. Kiekvienas susitikimas su jais tampa dovana, įžiebiančia viltį, kad meno naudą įmanoma pajusti tiesiogiai ir greitai.
– Kas paskatino prisijungti prie šio projekto? Ko palinkėtumėte šiam projektui ir jo dalyviams?
– Lietuvos šokio informacijos centras paskelbė atvirą kvietimą siūlyti choreografines idėjas šiam projektui. Tai iš karto patraukė mūsų dėmesį. Nors pastarieji metai profesine prasme mums yra be galo intensyvūs, taigi laiko ir jėgų naujiems projektams rasdavome sunkiai, meilė darbui su senjorais mus vis dėlto patraukė užpildyti paraišką.
Iniciatyvai „Dance Well“ norėtume palinkėti projektą tęsti. Akivaizdu, kokią pridėtinę naudą turi šis projektas ir būtų gaila, jei jis nutrūktų. O dalyvaujantiems linkiu puoselėti užsimezgusius ryšius ir nesiliauti šokti. (Šypsosi.)
Choreografių Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės šiuolaikinio šokio miniatiūra „Šokti 1000 metų“ bus pristatyta spalio 26 dieną, 17 valandą, Kauno paveikslų galerijoje. Renginys nemokamas.
