„Meninės rezidencijos suteikia šokėjams galimybę dirbti už jiems įprastos aplinkos ribų, skirti laiko tyrimams ir naujų darbų kūrimui, o bendradarbiavimas su regionuose veikiančiomis kultūros įstaigomis prisideda prie kultūros decentralizacijos – rezidencijų metu šokio kūriniai pristatomi vietos bendruomenėms, o jų atstovai įtraukiami į kūrybinius procesus, kviečiami tapti šokio rezidencijų dalimi. – apie rezidencijų regionuose reikšmę kalba ŠŠA vadovė Agnietė Lisičkinaitė. – Džiaugiamės šiemet užsimezgusiomis partnerystėmis, 2021 metais šis projektas plėsis su tęstiniais ir naujai prisijungusiais partneriais: Prienų, Baisogalos. Joniškio kultūros centrais, Anykščių menų inkubatoriumi ir Aleknaičių bendruomene – meno rezidencijų, edukacinės bei socialinės integracijos veikla užsiimanti asociacija.“
Šokėjai Paulius Prievelis ir Ieva Lapelytė Anykščių menų inkubatoriuje rezidavo XX mėn. Rezidencijos metu duetas nagrinėjo moters vaidmenį visuomenėje, tyrinėjo, koks pačių moterų požiūris į savo vaidmenį darbo aplinkoje, mikroklimate ir socialiniame gyvenime mažesniame Lietuvos mieste.
„Vedėme judesio dirbtuves ir pokalbių sesiją su dirbtuvių dalyvėmis, kurių metu tiesiogiai ir nagrinėjome rezidencijos temą. Iš tikrųjų, buvo smagu, kad dirbtuvėse ir pokalbiuose dalyvavo skirtingo amžiaus ir įvairios gyvenimo patirties dalyvės, kurios pateikė įvairiapusį požiūrį į nagrinėjamą temą. Rezidencijos pabaigoje pristatėme spektaklio „Lulu-reborn“ eskizą-tyrimą. Tai – tarsi nagrinėjamos temos apibendrinimas, kuris vėliau buvo pristatymas ir tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Startas“ metu Rokiškyje,“ – pasakoja P.Prievelis.
Joniškio kultūros centre Rugsėjo mėn. rezidavusi šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė tvirtina, kad meninės rezidencijos regionuose yra tikslingos, reikalingos, bei primena sėkmingą kitų šalių praktiką: „Toks rezidencijų regionuose modelis veikia Prancūzijoje, kur kultūros sistema decentralizuota – dideli choreografijos centrai yra regionuose. Tokiu būdu sumažėja ir patalpų naudojimo, ir kūrybinės grupės pragyvenimo kaštai.“
Menininkė sako, kad Joniškyje galėjo ramiai atsidėti darbui, o bendruomenės vaikams vestos šokio pamokos leido pajusti, tokios veiklos reikalingumą. „Visi džiaugėsi, dėkojo, kad atvykau pasidalinti patirtimi. Sakė kad vaikai šanso padirbėti su šokio profesionalu dar niekada neturėjo, kad jiems tai bus labai naudinga. Visos pamokos pavyko tikrai puikiai, jaučiausi reikalinga,“ – pasakoja V. Pitrinaitė, kuri po rezidencijos sulaukė kvietimo sugrįžti ir pristatyti naują savo solo spektaklį „Tai ne tavo sapnas“.
Šokėja ir choreografė Ema Senkuvienė rezidencijoje Baisogalos kultūros centre dalyvavo kartu su šokėju Luku Karveliu. Čia jie Rugpjūčio mėn. ne tik repetavo, bet ir vedė kasdienes šokio pamokas vietos jaunimui.
„Netikėta patirtis buvo tai, kad susirinko tikrai nemažai jaunimo. Vasaros metu visi dažnai išvyksta atostogauti, tačiau, turbūt dėl pandemijos, ši vasara buvo kitokia. Ir nors šiuolaikinis šokis jiems buvo nauja patirtis, kai kurie jo nesuprato, drovėjosi daryti tai, ko niekada nėra bandę, visi vis vien noriai dalyvavo. Iš patirties žinau, kad dažniausiai po pirmos dienos dalis mokinių nesugrįžta, bet mums nutiko atvirkščiai – vėliau prisijungė dar keli vaikai, – pasakoja E.Senkuvienė. – Taip supratome, kad šokis yra įdomus ir turi potencialą ne tik didžiuosiuose miestuose.“
Abipusiai sėkminga rezidencija lėmė menininkų sugrįžimą į Baisogalą – rugsėjį E.Senkuvienė ir L.Karvelis čia parodė šokio spektaklį „X ir ateities X“, ties kuriuo dirbo rezidencijos metu.
Šiuolaikinio šokio asociacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
