Spektaklio tema, vaizdiniai sprendimai, netikėti choreografiniai bei animaciniai triukais tikrai sužavės žiūrovus. Net ir patys mažiausi, atėję pažiūrėti šio šokio spektaklio, vedini tėvelių, tikrai nenuobodžiaus.
Kartu su 1–4 klasių menų mokyklos auklėtiniais scenoje pasirodys ir vyresnių klasių moksleiviai, kviesdami žiūrovus pažinti Visatos paslaptis.
15min.lt kalbina spektaklio režisierę Jaketerina Daineko.
– Vytautas V.Landsbergis – vienas dažniausiai statomų ir itin daug gerbėjų turintis autorius. Kodėl ir jūs spektakliui pasirinkote būtent šio autoriaus kūrybą?
Mane sudomino V.V.Landsbergio knygų apie Arklį Dominyką serija. Baltas arklys siejamas su laimės simboliu, o vienos knygos pažintinė kelionė į žvaigždes man pasirodė ypatingai artima, nes ji atveria kelius į svajonių, fantazijų pasaulį, skatina subtiliai pažinti save ir savo artimą.
– Nacionalinės M.K.Čiurlionio mokyklos sceninės praktikos vadovė ir šio spektaklio inciatorė Giedrė Zasčižinskaitė pasiūlė man statyti šokio spektaklį, kuriame šoktų mokylos jauniausių baleto klasių moksleiviai. Taigi, rinkdamasi spektaklio pagrindinę idėją, galvojau tiek apie žiūrovus, tiek ir apie atlikėjus.
Spektaklio temą pasirinkau po ilgesnių apmąstymų. Pirmiausia apsilankiau knygyne, buvo smalsu susipažinti su dabartine vaikų literatūra, ypač lietuvių autorių kūriniais vaikams. Mane sudomino V.V.Landsbergio knygų apie Arklį Dominyką serija. Baltas arklys siejamas su laimės simboliu, o vienos knygos pažintinė kelionė į žvaigždes man pasirodė ypatingai artima, nes ji atveria kelius į svajonių, fantazijų pasaulį, skatina subtiliai pažinti save ir savo artimą.
– Kuo šis šokio spektaklis nustebins žiūrovą?
– Pasakojimas „Arklio Dominyko kelionė į žvaigdes“ mane sužavėjo. Tai daugialypių prasmių pasaka, aprėpianti ne tik planetų pažinimą, bet supažindinanti ir su lietuviškais papročiais, bendražmogiškomis vertybėmis.
Šis kūrinys mane įpareigojo mintis perteikti įdomiai, šiek tiek netradiciškai, todėl tai ne vien šokio spektaklis, tai – menų sintezė. Istorijai papasakoti naudojama ne viena išraiškos priemonė. Tai ir oro akrobatikos triukai, ir animuotos videoprojekcijos, sinchroniškai lydinčios visą spektaklio veiksmą, ir įdomūs scenografijos elementai.
Tikiuosi, kad šiuo šokio spektakliu pavyko atskleisti daugiasluoksnės V.V.Landsbergio kūrybos dvasią.
– Ar tai pirmas V.V.Landsbergio pastatymas Šokio teatre?
Vaikams apskritai patinka būti scenoje, prisiimti atsakomybę už savo vaidmenį. Spektaklis – dinamiškas, nevienodas, aprėpiantis daug išraiškos priemonių. Visa tai vaikams patinka.
– Taip, iki šiol nebuvo bandymų vizualiai papasakoti šio autoriaus kūrinius Šokio teatro scenoje. Žinau, kad pagal V.V.Landsbergio kūrybą kitų teatrų scenose spektakliai statomi dažnai, pats V.V.Landsbergis yra kai kuriuos spektaklius režisavęs. Tikiuosi, kad ši „Arklio Dominyko kelionės į žvaigdes“ inscenizacija patiks ir pačiam autoriui, o taip pat, kad šis spektaklis prisidės prie tęstinės knygos autoriaus misijos – supažindinti vaikus su neaprėpiamu ir nuostabiu pasauliu, skiepijant pačias svarbiausias dvasines vertybes: meilę, atsakamybę, pasiaukojimą…
– Kaip, rengdami vaidmenis, sudominate vaikus? Kaip pavykstą visą būrį vaikų sutelkti bendram tikslui?
– Vaikų atsidavimas kūrybiniam darbui atsiranda, kai jie ne tik susidomi išgirsta istorija, kurią turės perteikti, bet ir susitapatina su tos istorijos personažais, pradeda išgyventi tuos pačius jausmus. Pradžioje su arklio Dominyko istorija vaikus supažindinau improvizacijos pamokose. Kolegų mokytojų padedama, purenau dirvą po truputį, kad vaikai būtų pasirengę į save kuo giliau sugerti šią nuostabią pasaką. Taigi, žaismingų interpretacijų keliu pirma su vaikais kalbėjome apie knygų prasme apskritai, apie svarbiausius žmogaus jausmus. Ir tik po to – apie pasaulį, apie planetas… Vėliau vaikai gavo užduotį perskaityti „Arklio Dominyko kelionę į žvaigdes“. Jau tada galėjome diskutuoti, kaip jie suprato ir išgyveno pasakojamą istoriją.
Vaikai yra be galo pastabūs, perpanta net subtuliausias detales. Jie su didele atsakomybe įsitraukė į visą kūrybinį procesą.
– Ar nebuvo sudėtinga literatūrinę istoriją „išversti“ į šokio kalbą? Kaip, nesinaudojant žodžiais, šokiu perteikiami sudėtingesni siužetiniai vingiai?
– Kai sieki geriausio rezultato, visada yra nelengva. Kad priartėtum prie užsibrėžto tikslo, reikia įdėti daug pastangų. Šokio kalba yra pilnavertė. Ji puikiai tinka kiekvienam jausmui, kiekvienai emocijai, išgyventam potyriui pavaizduoti. Kad istorija būtų perpasakota kuo geriau, kad ji užkariautų žiūrovo širdį, reikia atsidavimo ir daug darbo: pritaikyti muzikos kūrinius, sukurti nenuobodžią choreografiją, įterpti savitą kūrinio interpretaciją ir siužeto liniją paįvairinančius triukus ir netikėtumus. Kiekvienas kūrėjas, taip pat ir aš, kiekvieną kartą ieško unikalių išraiškos priemonių, subtilių sugretinimų, emocijų kutenimo, šiek tiek kitokios plastikos šokyje, o taip pat palieku šiek tiek erdvės improvizacijos laisvei.
– Kas kuriant šį spektaklį labiausiai patinka patiems vaikams?
– Vaikams apskritai patinka būti scenoje, prisiimti atsakomybę už savo vaidmenį. Spektaklis – dinamiškas, nevienodas, aprėpiantis daug išraiškos priemonių. Visa tai vaikams patinka. Videoprojekcijos vaikams kuria kitą erdvę, juos įtraukia ir padeda dar geriau atlikti jiems pavestas užduotis. Vaikai mėgsta ir papildomas užduotis, pavyzdžiui, išmokti oro akrobatikos triukų.
