- Kelerių metų pradėjote dainuoti?
- Aš visą laiką dainavau. (Šypsosi) Nuo vaikystės. Chorą pradėjau lankyti antroje klasėje, būdamas aštuonerių. O profesionalaus operinio dainavimo mokytis ėmiau atvykęs studijuoti į Vilnių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Prieš studijas sostinėje Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje grojau fortepijonu. Tačiau jau ketvirtajame kurse nusprendžiau, kad noriu gyvenimą sieti su dainavimu. Nebekilo kitų minčių. Opera man – pati mylimiausia. O artimiausios muzikinės epochos – barokas, klasicizmas.
- Kokią aukščiausią natą galite pasiekti balsu?
- Kai esu gerai „prasidainavęs“, galiu pasiekti trečiosios oktavos do, kartais re... Bet kūriniuose tokių aukštų natų būna itin retai.
- Studijavote Lietuvoje, o gavęs Jenkyn Phillips stipendiją, mokėtės Jungtinėje Karalystėje. Ar pajutote didelį skirtumą tarp studijų čia ir ten?
- Studijos Jungtinėje Karalystėje man labai patiko. Daug kas skiriasi nuo studijų Lietuvoje. Aš manau, kad mes dar tik žengiame tokios kokybės link. Tačiau tai suprantama, nes žvelgiant istoriškai, Vakarų valstybės nuėjo ilgą kelią. Linkėčiau mums pasiekti tokį lygį, koks dabar yra ten. Dėmesys skiriamas visapusiškam tobulėjimui, sudaromos puikios sąlygos jaunam muzikui. Jei pas mus daugiau orientuojamasi į bendrą dainavimą, tai ten galima specializuotis, pavyzdžiui, barokinio dainavimo srityje, kurioje dirba daug profesionalų. Pačios studijos paliko labai gerus prisiminimus.
- Gal ten lengviau jaunam menininkui save realizuoti tiek studijuojant, tiek jau pabaigus studijas?
- Tikriausiai taip. Aš to neieškojau, nes studijuodamas antrame kurse Lietuvoje, jau turėjau nedidelį vaidmenį teatre, o ten vykau mokytis, dalyvauti pamokose su įvairiais operos solistais, pajusti savo balso subtilybes, tobulėti. Galėjau labiau gilintis į save. Savame krašte buvo daug profesinių pagundų.
- Gal būdamas užsienyje pastebėjote, kad domėjimasis muzika ir koncertų lankymas yra didesnis nei Lietuvoje?
- Viskas yra panašiai, kaip ir pas mus. Toks menas turi savo auditoriją. Operos teatras kur kas labiau nei Lietuvoje yra tikra meno šventovė, kelianti pasigėrėjimą, nuostabą. Kiekvienas dainininkas svajoja į jį patekti. Iš tiesų, salės ten yra pilnos, galbūt tą lemia kitoks požiūris į muziką, meną apskritai.
- Vilniaus senamiestis žavi savo barokine architektūra. Ar sostinėje, kaip ir visoje Lietuvoje, yra pakankamai erdvės ir sąlygų skleistis ir gyvuoti barokinei operai?
- Kol kas ne tiek, kiek galbūt bus po dešimties ar dvidešimties metų, tačiau norisi ir reikia toje srityje nuveikti kuo daugiau, kad kitoms kartoms paklotume pamatą. Reikia ir save tobulinti, siekti aukščiausių rezultatų.
- Gal turite kelrodę žvaigždę, atlikėją ar atlikėjus, į kuriuos norėtumėte lygiuotis?
- Autoritetai visada yra tie, kurie su tavimi dirba, kuriais pasitiki, kurie padeda augti. Mano profesorė Sigutė Stonytė yra vienas tokių žmonių. Kai esi jaunas, su tavimi daug kas dirba, išgirsti daug įvairių patarimų ir pasiimi tai, kas tau labiausiai tinka.
- Be veiklos operos teatre, neseniai dalyvavote televizijos projekte „Auksinis balsas“, taip pat dainuojate režisieriaus Gintaro Varno spektaklyje „Bakchantės“. Kaip tai papildo Jūsų sceninę patirtį?
- Projekte dainavau skirtingų stilių muziką, tai buvo įdomu, nauja, dabar tai – praėjęs etapas. O spektaklyje „Bakchantės“ turiu galimybę pažinti dramos teatro pasaulį, kurio specifika yra kitokia nei operos. Tai iš tiesų labai įdomi ir turtinga patirtis.
- Kodėl nusprendėte skirti laiko paramos koncertui „Muzikinis linkėjimas“?
- Manau, jog vaikų, sergančių onkologinėmis ligomis, problema yra labai rimta, norėjau kažkuo prisidėti, kažkiek pagelbėti. Kiekvienas iš mūsų galime padėti vaikams, palaikyti juos tiek, kiek galime, kartais net nebūtinai materialiai. Svarbu palaikyti juos, padėti suprasti, kad jie ne vieni. Kviečiu visus gegužės 8 d. atvykti į Taikomosios dailės muziejų.
Unikalų Viktoro Gerasimovo balsą kviečiame išgirsti koncerte „Muzikinis linkėjimas“ gegužės 8 d. (trečiadienį) 19 val. Taikomosios dailės muziejuje.
