Parodos kuratorė Karolina Jakaitė pasakojo, kad jos pradžia – nedidelis rūtos grafinis ženklas, kurį ji aptiko, rašydama disertaciją apie 7-ojo dešimtmečio Lietuvos grafinį dizainą. Ėmė domėtis ir sužinojo, kad tai – Vaidilutės Grušeckaitės kūrinys, sukurtas 1968 m. Lietuvos prisistatymui Londone.
Lietuvos, kaip vienos iš sovietinių respublikų, paviljonas, supažindino su kultūros, meno, mokslo ir pramonės pasiekimais. Kadangi tai buvo eksportui skirtas projektas, specialiai šiai progai sukurtų ambicingų meno ir dizaino kūrinių pavyzdžiai, leidiniai ir parodos atgarsiai liko beveik nežinomi.
1968 m. Londono paroda lietuviams buvo pirmoji sovietiniais metais tokio lygio
tarptautinė paroda Vakaruose, kurioje jie pristatė nacionalinį stendą su vieninga menine koncepcija. Tuomet trisdešimtmetis architektas Tadas Baginskas sukūrė modernią paviljono koncepciją, kuri jungė lietuviškumo simbolius ir minimalistinius provakarietiško dizaino sprendimus.
Centriniu Lietuvos paviljono akcentu tapo Algimanto Stoškaus sukurtas 6 metrų aukščio besisukantis vitražas pavadintas „Vilnius – Lietuvos sostinė“ – kinetinė skulptūra, sumontuota iš atskirų spalvoto stiklo blokų, kurių kiekvienas buvo nulietas atskirai, o mažiausias luitas svėrė 100 kg. Stiklo blokai pritvirtinti tam tikru atstumu ir įvairiais kampais prie vertikalių plieno strypų, o kolonas suko galingas elektros variklis. Vitražas buvo įgarsintas avangardine elektroakustine Felikso Bajoro sukurta muzika. Parodoje galima išvysti atkurtą vitražą.
Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki rugsėjo pabaigos.
