Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Spalio darganą privertęs pamiršti tarptautinis šokio festivalis „Aura 26“

Spalio 6-9 dienomis vyko Kauno šokio teatro „Aura“ organizuojamas tarptautinis šokio festivalis „Aura 26“. Šis festivalis kasmet į Kauną sutraukia šiuolaikinio šokio gerbėjus iš visos Lietuvos. Šiemet minimos 100-osios šokėjos, choreografės ir šokio pedagogės Danutės Nasvytytės gimimo metinės, todėl festivalis buvo dedikuotas jai.
Meksika
Spektaklis „Meksika“ / Svetlanos Baturos nuotr.

Moteriai, kuri atnešė išraiškos šokį į tarpukario Kauną, kurios pradėtą darbą tęsė Kira Daujotaitė, o per jos mokinę Birutę Letukaitę, Kauno šokio teatro „Aura“ įkūrėją ir šio festivalio sumanytoją, šiuolaikinis šokis įgavo profesionalaus meno statusą.

Festivalis, organizuojamas nuo 1989 metų, jau yra tapęs vienu laukiamiausių ir iškiliausių Kauno kultūrinį gyvenimą keletui dienų smarkiai atgaivinančių renginių, sutraukiančiu sausakimšas sales žiūrovų. Tokia žiūrovų reakcija yra geras indikatorius, nurodantis tiek festivalio kokybę, tiek šiuolaikinio šokio poreikį.

Stulbinanti ekspresija ir judesio technika

Tokią tarptautinio festivalio sėkmę galima paaiškinti ir tuo, kad šiuolaikinis šokis kalba tokia pačia kalba, kuria mes kalbame kasdien. Skirtumas tik tas, kad joje nenaudojami žodžiai, juos pakeičia gestai ir kūno plastika. Tai leidžia pažinti ir suprasti žmones, įvairių tautų atstovus, su kuriais susikalbėti, žodžių kartais gali ir pritrūkti. Be to, publika kasmet tokios kalbos ir išraiškos klausimu yra stipriai lavinama, ypač kuomet atvežami aukščiausio profesinio lygio šiuolaikinio šokio atstovai, pripažinti visame pasaulyje, kaip antai, Sharon Eyal ir Gai Beharas su savo trupe L-E-V iš Izraelio.

Ši trupė Nacionaliniame Kauno dramos teatre spalio 8 dieną pristatė spektaklius „Sara“ ir „Kiaulė žudikė“. Nors spektakliai ir panašūs savo prigimtimi – griežtai minimalistiniu stiliumi, muzikos, judesio ir šviesų derme, tačiau vizualiai atrodo kaip visiškai skirtingi poliai. Spektaklyje „Sara“ pasirinkti juodi, visą kūną dengiantys kostiumai, atvirus paliekant tik veidus, kurie lieka nebylūs.

„Kiaulėje žudikėje“ kostiumai jau daug labiau apnuoginantys kūną. Abi istorijos pasakojamos pagrindiniu šokėjo instrumentu – kūnu, kuris lieka pagrindine išraiškos priemone. Šokėjų kūno kalba nepaprastai ekspresyvi, judesys suvaldytas iki mažiausių smulkmenų. Visa tai padėjo sukurti neįtikėtinai paveikią atmosferą, kuri verčia krūptelėti, net ir pasibaigus festivaliui.

„Auros“ spektaklis „Godos“ – tarp geriausių

Dar vienas spektaklis, kuris nenusileido „L-E-V“ šokio trupei savo pasirodymu, tai festivalio šeimininkų – Kauno šokio teatro „Aura“ – spektaklis „Godos“. Šis dviejų dalių spektaklis gimė kaip Norvegijos choreografių Anne Ekenes ir Pia Holden (atstovaujančių šokio teatrą „Panta Rei“) ir choreografės Birutės Letukaitės vadovaujamo Kauno šokio teatro „Aura“ bendros kūrybos rezultatas.

Pirmoje dalyje, pasak spektaklio aprašymo, „godos“ interpretuojamos kaip „širdies daina“. Šioje dalyje, kurios choreografiją kūrė Norvegijos atstovės, penkios juodomis suknelėmis apsirengusios šokėjos savo judesiais išstumdo (kitaip tariant, iššoka) iki tol tvarkingas rudeninių lapų krūvas, kol, galiausiai, spektaklio gale lapai užkloja visą sceną. Šokėjų kūnai pasakoja apie jų vidinį pasaulį, jų godas.

Antrojoje dalyje, kurios choreografiją kūrė Birutė Letukaitė, kalbama apie praeities ir ateities sankirtą. Kas mes esame dabar, kas būsime vėliau ir kaip mūsų praeitis, tradicijos atsispindės ateityje. Pasirinkti futuristiniai kostiumai, kampuota, šaiži choreografija, kelianti asociacijas su vienu iš tradicinių lietuvių liaudies menų – audimu. Tai taip pat sugestijuoja ir projekcijų kuriama stilizuota liaudies juosta, kurios raštai pamažu virsta skaitmeniniu QR kodu.

Prakalbinti paveldo pastatai

Šiame festivalyje taip pat netrūko šokio dialogo su tarpukarine Kauno architektūra. Pats festivalio atidarymas vyko „Pienocentro“ rūmuose, kuriuose buvo pristatyta tarpdisciplininio spektaklio „Labirintas“ premjera. Šiame spektaklyje buvo apjungta siurreali metafizinė Sigio Gabrie (Sigito Gabrijolavičiaus) tapyba, „Auros“ šokis ir Antano Jasenkos muzika. Svarbia dramaturgijos ašimi tapo „Pienocentro“ rūmų architektūra, kuri padėjo išpildyti labirinto idėją. „Auros“ šokėjai apgyvendino šį labirintą, kuris buvo sukurtas pagal Sigio Gabrie to paties pavadinimo ciklo paveikslus, įvairiais paveikslų personažais. Visas spektaklis pasakojo apie mažos mergaitės kelionę po metafizinį labirintą, kuriame susijungė antikiniai mitai, pasąmonė, dabartis ir ateitis.

Nemažiau įdomus buvo ir projektas „4x4“ – šokio ekskursija. Keturi skirtingų kūrėjų spektakliai ir performansai vyko skirtinguose Kauno tarpukario modernizmo stiliaus pastatuose. Petro Lisausko ir Sauliaus Petreikio performansas „...Press Release...“, Dam Van Huynh spektaklis „Dep“, Yaron Shamir spektaklis „Dream.F.H“, Kyrie Oda spektaklis „Aušra“. Šokio ekskursija, prasidėjusi „Romuvos“ kino teatre, toliau keliaujant iš vienos vietos į kitą, vyko Kauno įgulos karininkų ramovėje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir Kauno valstybinėje filharmonijoje. Labai skirtingi ir indvidualūs spektakliai leido iš naujo pažvelgti į mūsų tarpukario paveldą, kuriam visai neseniai (2015m.) buvo suteiktas Europos paveldo ženklas. Daugumą šių saugotinų architektūros paminklų yra ganėtinai apleisti, tačiau šis festivalis parodė, kiek daug galima juose nuveikti, panaudojant tarpdisciplininius menus.

Pažintis su Meksikos šokiu

Vieni interaktyviausių festivalio dalyvių – meksikiečiai „Foco alAire“ programoje pristatė spektaklį „Perklausa nakties kabarete“ ir performansą „LOStheULTRAMAR“. Performasas buvo atliekamas kiekvieną dieną, prasidėdavo „Pienocentro“ rūmuose, pasiekdavo Laisvės alėjos fontaną ir toliau (dėl lietingo oro) tęsdavosi VDU didžiosios salės foje.

Šiame performanse vien tik savo vizualiniu paveikumu atlikėjai budino miestą iš lietingo snaudulio ir kvietė kitaip pažvelgti į kasdienybę. Septyni juodai apsirengę žmonės, lydimi ritmingos muzikos, su stilizuotais metaliniais sombrerais ant galvų, labai lėtu ritmu judėjo miesto gatvėmis. Sombreruose buvo „įsitaisę“ jų vidinius antrininkus – „užjūrinius“ (LostheUltramar) – reprezentuojančios statiškos kaukės.

Pagrindine komunikacijos priemone tapo atlikėjų veidai, kurių emocijos keisdavosi labai dažnai ir labai didele amplitude (nuo stipraus juoko iki tikrų ašarų). Taip jie kontrastavo su savo kūnais, kurie, priešingai nei veidai, buvo labai monotoniški. Tokiu būdu jie reprezentavo savo vidinius pragarus, kuriuose ir gyvena jų antrininkai „los ultramar“. Atkeliavę iki VDU didžiosios salės foje, jie į savo monotonišką šokį įtraukdavo ir žiūrovus, kurie galėjo iš ypač arti stebėti šių būtybių išgyvenimus.

Kitas „Foco alAire“ trupės spektaklis „Perklausa nakties kabarete“ priminė sceną iš Davido Lyncho filmo „Malholando kelias“, kuomet abi veikėjos atsiduria naktiniame kabarete, kuriame kaip pristatė vedėjas „Negalite pamatyti nieko tikro“. Šiame spektaklyje atlikėjai panašiai žaidė su žiūrovais.

Visa spektaklio struktūra buvo sudaryta iš atskirų pasirodymų, kurie prasidėjo vos patekus į Kauno Nacionalinį dramos teatrą. Žiūrovai turėjo sekti paskui atlikėjus iki scenos, kur toliau rodomi pasirodymai buvo keliasluokniai. Pasirinktas garso takelis buvo „užžiopčiojamas“ atlikėjų. Tačiau jie stengėsi sukurti dainoms naujų metaforų savo kūnų pagalba, kurių rezultatas buvo publikos juokas. Šis spektaklis pačiame gale taip pat ištraukė žiūrovus iš savo sėdimų vietų ir pakvietė pašokti kartu su atlikėjais. Taip savotiškai buvo naikinama riba tarp spektaklio atlikėjų ir žiūrovų.

Festivalį užbaigė korėjiečiai

Festivalis baigėsi Pietų Korėjos šokio vakaru, kuriame buvo pristatytos keturios skirtingos Pietų Korėjos trupės ir šokėjai. Joseph Kim su spektakliu „Gom-bang-yi-teot-da“, „Goblinų partija“ ir jų spektaklis „Drovumas“, Jung In Lee darbas „Odos“ ir trupės „Maholra“ spektaklis „Pra:eivis“. Visi šie spektakliai stilizuotai atspindėjo ir interpretavo Pietų Korėjos tradicijas, išreiškė jas šiuolaikiniu šokiu. Geriausiai tai atsiskleidė spektakliuose „Gom-bang-yi-teot-da“ ir „Pra:eivis“, kuriuose spektaklio dramaturgija buvo kuriama pasitelkus ne tik muziką, šviesas ir šokėjų kūnus, bet ir tam tikrus objektus, pavyzdžiui, kaukę spektaklyje „Pra:eivis“.Visi šie spektakliai susilipdė į savotišką koliažą, kuris reprezentavo šiuolaikinio gyvenimo ir Pietų Korėjos tradicijų samplaiką, bendražmogiškas tiesas, kurios buvo eskaluojamos viso festivalio metu.

Tarptautinis „Auros“ šokio festivalis „Aura 26“ baigėsi, tačiau įspūdžiai ir atgarsiai persekios tikriausiai dar iki kito festivalio. Džiugu, kad kasmet poreikiai ir pasiūla tik auga. Šiemet pademonstruotas dėmesys paveldui (ne tik materialiam), bandymas įtraukti žiūrovus į kūrimo ir suvokimo procesą , deda gražias ir potencialias gaires ateinantiems „Auros“ organizuojamiems festivaliams. Džiugu, kad Kaunas gali pasigirti tokiu neeiliniu renginiu, kurio verta laukti ištisus metus ir tai tampa gražia teatrinių metų pradžia ne tik kauniečiams, bet ir miesto svečiams.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos