Vos prieš mėnesį duris atvėrusios „Dailininkų menės“ vadovė menotyrininkė Bronė Minkevičienė teigia, kad galerijoje laukiami pripažintų, laiko patikrintų profesionaliosios klasikinės dailės atstovų darbai. Šįkart erdvių salių sienas puošia 64 tapytojo, Vilniaus dailės akademijos piešimo katedros vedėjo prof. Jono Kazlausko paveikslai.
Prievartinė ataskaita
Džiaugdamasi gausiu rudeniniu J.Kazlausko darbų derliumi, B.Minkevičienė primena, kad tai nėra įprastinė tapytojo paroda. Ši skirta 50 metų jubiliejui pažymėti. Pats tapytojas parodą vadina savotiška ataskaita ir ją esą surengęs tik ilgai įkalbinėjamas – veikiau prievarta nei savo noru. „Buvau nusivylęs, nebenorėjau šiais metais rengti jokių parodų ir maniau, kad 2009–uosius baigsiu labai ramiai ir tvarkingai. Bet priverstiniai dalykai būna dar tikresni ir natūralesni“, – šyptelėjo J.Kazlauskas.
Dailininkas neslepia, kad pastaruosius dvejus metus daug tapė ir svarstė galimybę šiuos darbus parodyti visuomenei, tačiau „Spalvų labirinte“ naujausių kūrinių mažiausiai. „Čia labiau retrospektyvinė paroda, galite rasti paveikslų, tapytų dar 1991–aisiais.“
Nuvalė dulkes nuo angelų
Retrospektyva juntama vos peržengus galerijos slenkstį – pasitinka angelai. Pirmoji ekspozicijos salė priklauso jiems – J.Kazlausko įvairių pavidalų šiltiems, spalvingiems ir jaukiems ryšininkams su žeme ir dangumi. Dailininkas pasakoja prieš kelias dešimtis metų mėgęs tapyti angelus, eksponuodavo juos parodose, tačiau vėliau šias būtybes padėjęs į šalį, o dabar lyg iš naujo jais vėl gėrisi: „Aprūko dulkėmis, teko nuvalyti ir pasižiūrėti, kaip šviečia naujoje erdvėje.“
Angelas J.Kazlausko kūryboje – vienas mėgstamiausių harmoningo ir dvasingo pasaulio suvokimo simbolių, o paveikslai, vaizduojantys jį – slėpiningi. „Mane tiesiog traukia prie gražių ir malonių dalykų, aš nieko negaliu padaryti, – savo kūrybą apibūdino dailininkas. – Man įdomūs tie dalykai, kurie ne visai teisingi, ne visai suprantami, kurie turi daugiau paslapties, filosofijos, nežinomybės.“
„Labai gražus angelų desantas nutūpė tinkamu metu ir tinkamoje vietoje“, – pripažino B.Minkevičienė, pagrįsdama savo žodžius Lietuvos ir visos žmonijos gėrio bei dvasingumo ieškojimo etapu.
Kalbasi su vėju
Filosofine, mitologine, metaforiška J.Kazlausko tapyba dvelkia visos trys galerijos salės, paveikslai visada labai spalvingi, tačiau išsiskiriantys savitu stiliumi. Tapytojas prisimena, kad jau nuo studijų laikų ėmė ieškoti savojo „aš“.
„Šiaip esu linkęs į improvizacinę tapybą. Ją vadinu pokalbiais su vėju – tai pokalbiai su nežinomybe ir amžinybe. Galbūt tai yra pasikalbėjimas su Aristoteliu, su Platonu, su Sokratu ir kitais, kurie dabar kur nors taip pat bendrauja su tuo vėju ar patys yra tiesiog vėjai“, – sakė J.Kazlauskas apie abstrakčiąją tapybą, kur siekiamybe laiko ekspresijos raišką, potėpio ir vaizduotės laisvę.
