Ar kančia – tai bausmė? O gal kaip tik ji yra pradinis impulsas ieškoti laisvės? Kas mus labiausiai stabdo gyvenimo kelyje, o kas veda į priekį? Kiek vertės prarastų gyvenimas, jeigu jame nebeliktų kančios ir mirties?
Spektaklis, kokio Lietuvoje dar nebuvo
„LibertaTEM“ – tai ne tik iššūkis visuomenėje įsisenėjusiems mąstymo modeliams, kurie skatina neigti visas nemalonias patirtis, jų vengti, bet ir pirmasis psichologinis spektaklis Lietuvoje, kuriame žiūrovai turės galimybę prisiliesti prie sielą gydančio patyrimo. Per unikalią meninę muzikos ir šokio išraišką jie bus pakviesti pažvelgti į gyvenimo patirtis per kitokį požiūrį: spektaklyje kančia pateikiama kaip kelias į laisvę, o tikėjimas – kaip tvirta atrama kiekvienam, žengusiam šiuo keliu.
Spektaklio režisierė ir choreografė Laura Geraščenko įkūnys pagrindinę veikėją Emiliją, kuri kančioje tikėjimo pagalba suranda laisvę. Daktaro vaidmenį kuria žinomas režisierius Marius Tumšys, o nuo karo Ukrainoje pabėgusi profesionali dainininkė Ivanna Podolska taps vidiniu personažų balsu. Muziką kūriniui parašė pirmą kartą į Lietuvą iš Portugalijos atvykęs kompozitorius Rui Filipe, kuriantis muziką ir „Eurovizijos' laimėtojui Salvadorui Sobraliui. Scenoje taip pat išvysite šokio teatro “Judesio erdvė„ šokėją Urtę Bulavaitę. Į spektaklio apipavidalinimą įsijungė ir kompozitorius Kristijonas Lučinskas, scenografė Angelina Gailiūnė bei šviesų dailininkas Mantvydas Poškus.
Kūrinio idėja išplaukė iš realių asmeninių patirčių
Kūrinio pagrindu tapo garsaus norvegų psichiatro Finno Skarderudo knyga “Nerimas: klajonės po modernųjį A„“, jame įtrauktos autentiškos istorijos iš L.Geraščenko dienoraščių. Spektaklyje pateikiama jaunos moters gyvenimo istorija, santykio su tėvais trūkumas, mažos mergaitės, gyvenančios suaugusiame kūne, meilė daktarui.
„Tai istorija apie mane, – sako L. Geraščenko. – Ir apie daugelį iš mūsų, kas esam patyrę įvairių psichologinių traumų vaikystėje, kurios galėjo nulemti asmenybės skilimą. Vaikystėje patirta prievarta suskaldė mano asmenybę ir dabar noriu savotiškai apsinuoginti, papasakoti, kaip man sekėsi gyventi su ta kita, sužalota savo dalimi.“
Kodėl apie tai reikia kalbėti? Pasak moters, tam tikras nesveikas, traumuojantis santykių modelis pernešamas iš kartos į kartą. Tai sustabdyti galima tik garsiai kalbant, neslepiant, neužsimerkiant prieš tai, kas vyksta. Tik taip galima pradėti gyti – o gijimas būtinas, nes kol gyvename sužaloti, mes žalojame kitus ir taip užsisuka traumuojantis prievartos mechanizmas.
Kvietimas drąsai, tikrumui, akistatai su savimi
Menas – paveikus įrankis, galintis įkvėpti, suteikti impulsą veikti, perteikti tam tikras idėjas, raginimus. Šio spektaklio esmė yra kvietimas nebijoti kalbėti, iškelti į šviesą savo sielos žaizdas, jas priimti ir užgydyti. Taip pat iš naujo pažvelgti į kančios prasmę. Tai ne skriauda, o dovana – nemaloni, tačiau auginanti, gryninanti, plečianti. Juk ir mes į šį pasaulį ateiname per skausmą. Pasaulyje vis vyksta kažkas baisaus, nepriimtino: ligos, stichinės nelaimės, karai. Tik kiekvieno mūsų požiūris nulemia, ar visa tai mus ugdo, taurina, ar žaloja ir smukdo.
Vienam žmogui pereiti per kančios dykumą labai sudėtinga. Tame būtinas tikėjimas. Kai jėgos išsenka ir nusilpstame, galime pasitikėti dieviška pagalba, galime pasveikti, nugalėti tamsą tiek savyje, tiek aplinkui.
„Kodėl sakau, kad šviesa visada laimi? – klausia L. Geraščenko. – Nes ji laimi. Kai mes užeiname kad ir į patį tamsiausią kambarį, užtenka paspausti vieną mažą jungiklį, kad tamsa pasitrauktų.“
Spektaklį bus galima pamatyti: balandžio 5 d. Klaipėdos dramos teatre, balandžio 6 d. Panevėžio muzikiniame teatre ir balandžio 7 d. Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje. Žiūrovų neabejotinai laukia ne tik įspūdingas reginys, bet ir akistata su kiekvienam pažįstamomis vidinėmis būsenomis, jų atspindžiais gyvenimo tikrovėje bei viso to atpasakojimas meninės raiškos priemonėmis.
