„Pirmą kartą Silviją pamačiau G.Beinoriūtės „Pokalbiuose rimtomis temomis“. Jauna mergina kalbėjo apie optimizmą, muziką ir poeziją. Man ji paliko puikų įspūdį – gyvo proto ir nebijanti reikšti savo nuomonės. Todėl, kai šiemet Kauno bienalė pasiūlė sukurti jiems vaizdo miniatiūrų ciklą, pirmiausia pagalvojau apie Silviją Petkevičiūtę.
Paskambinau jai ir pasakiau tiesiai: ar norėtum, kad menininkai tau, nereginčiam žmogui, pabandytų papasakoti apie savo darbus, kurie ir regintiems nebūtinai yra aiškūs? Silvija nudžiugino mane iškart sutikdama. Man regis, jai patinka avantiūros. Tik ji nerimavo, ar turės laiko: juk pamokos paskutinėje gimnazijos klasėje, muzikos mokykla, fortepijonas, muzikos kūrimas, o kur dar poezijos rašymas – Silvija yra labai užsiėmęs žmogus.
Dirbti mums buvo lengva. Tiesa sakant, taip lengva, kad net pamiršdavau, jog kartais jai turiu pasakyti: „atsargiai, laiptelis“ arba, kad turiu papasakoti situaciją kadre. Ji nė karto nesiskundė nuovargiu (o aš, tuo tarpu, jai virkavau, kad „oi, sunku kameras nešioti!“), visą laiką buvo pasitempusi ir stengėsi iš kartais ne juokais sutrikusių menininkų pasakojimų suprasti apie ką yra kūrinys.
Buvo žavingos filmavimo dienos. Silvija pirštais „apžiūrėjo“ mūsų kameras ir paklausė: „o kam dvi?“ „...eeee, matai, regintiems nusibosta, jeigu viską rodai tik iš vienos pusės...“
Manau, kad visus vaizdus mes sukūrėme kartu. Pamažu atsirado „fokuso / ne fokuso“ idėja, tada Silvijos buvimas kadre padiktavo visai kitą pasakojimo logiką. Esame dėkingi ir menininkams, kuriems teko nelengva užduotis ir jie dabar taip pat turės apie ką papasakoti ir net parodyti.
Beje, Silvija visada sako: „pažiūrėsim“. Aš manau, kad ateis diena ir ji turės savo laidą televizijoje.“
Daugiau video „Su Silvija“ – čia.