„Šiandien džiaugsminga diena – į šios ikonos istoriją įrašome dar vieną – restauravimo – datą. Labai smagu, kad po penkių šimtų metų galime pamatyti tikrąjį paveikslą, pirminį tapybos vaizdą“, – džiaugėsi Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Gudyno restauravimo centro vedėja dr.Jūratė Senvaitienė.
Šiuo paveikslu pirmoji susidomėjo Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros, meno tyrimo ir sklaidos instituto direktorė dr.Tojana Račiūnaitė, vėliau aktyviai sekusi visą senosios tapybos atradimo procesą.
„Mano pažintis su šiuo paveikslu prasidėjo 2000 metais, kai susidomėti juo paskatino senąja lenkų kalba parašyta stebuklų knyga „Mistinis fontanas“ – joje aprašomi XVII a. Vilniuje vykę stebuklai, patvirtinti vyskupo. Pradėjau galvoti, ar išlikęs šis kūrinys, kokia jo būklė ir aptikau jį Vilniaus dominikonų vienuolyne. Po dešimties metų atsirado galimybė restauruoti šį kūrinį ir prasidėjo matomos ir nematomos tapybos detektyvas, – pasakojo T.Račiūnaitė. – Racionaliai kalbėti apie šį paveikslą labai sunku, nes šventųjų atvaizdai turi ypatingą galią. Šis kūrinys – ne tik regimoji istorija, jis savyje kaupia daugybę istorijos momentų, skirtingų epochų atspindžių.“
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Lukiškių Dievo Motinos ikona |
Atliktų paveikslo tyrimų rezultatai parodė, kad tai – labai senas kūrinys, kuris buvo ne kartą koreguotas, iš naujo užtapytas. Profesionali restauratorė Janina Bilotienė, jausdama didžiulę atsakomybę, kruopščiu darbu atidengė originalų šventųjų atvaizdą.
„Ilgai žiūrėjau į šį paveikslą, pradėti buvo sunku – dar nebuvo tekę restauruoti ikonų. Atsargiai pradėjusi dirbti nuo neatsakingų vietų – ne veidų ar rankų, pamačiau, kad šis kūrinys ne kartą restauruotas, viršutinis dažas nesunkiai valėsi. Nenaudojant chemikalų, tik su skalpeliu ir žiūrint pro lupą, netrukus pasirodė veido linijos, gražios detalės, viskas keitėsi, kol atsidengė tikroji ikona, – kukliai pasakojo talentinga restauratorė, prikėlusi pačius garsiausius šventuosius Dievo Motinos paveikslus Lietuvoje. – Mano rankose pabuvo tokie stebuklingi paveikslai, kad aš jau nesigraužiu, kad nenueinu į bažnyčią – su tokiais darbais gali dirbdamas medituoti“
Dėka restauratorių, Lukiškių Dievo Motinos ikona susigrąžino, anot T.Račiūnaitės, veidų plastiką, tam laikmečiui būdingą Dievo Motinos išraišką ir kūdikėlio Jėzaus ypatingai jautrų veido piešinį.
„Po storesnėmis putliomis Marijos rankomis atidengtos grakščios – tai buvo tikras atradimo džiaugsmas“, – prisiminė menotyrininkė.
Naujai prikeltas Dievo Motinos paveikslas kol kas Lietuvoje nėra garsus, tačiau tikimasi, kad tikintieji jį iš naujo atras.
„Pamaldumas šventiesiems atvaizdams yra kaip meilė – vieną dieną yra, kitą dieną pradingsta. Šiuo metu garsiausi yra Aušros Vartų Dievo Motinos ir Šiluvos Dievo Motinos atvaizdai, o Lukiškių Dievo Motina yra niekam nežinoma. Dabar meilės prabudimas šiam paveikslui bus brolių dominikonų misija ir užduotis“, – tikino Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė dr.Sigita Maslauskaitė.
Bažnytinio paveldo muziejus dabar padeda Dominikonų vienuolynui įrengti altorių, atitinkantį visas šio paveikslo išsaugojimui reikalingas sąlygas.
