Ši paroda – tai pirmasis bandymas pasakoti mūsų krašto istoriją iš šuns perspektyvos. Joje lankytojai sužinos ne tik apie šunų kasdienį gyvenimą, bet ir apie tai, kaip jie tapo tikėjimo, karo ar šeimos dalimi.
Parodos atidarymas Istorijų namuose jau balandžio 30 dieną, o iki tol parodos kuratoriai, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai dr. Povilas Blaževičius ir Sigita Mikšaitė, kviečia susipažinti su 10-čia stulbinančių faktų, kuriuos atrasite parodoje – kai kurie jų jus prajuokins, kiti – nustebins ar net sujaudins.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Istorinė šuns reikšmė Lietuvoje
1
Baltų gentys šunis laidodavo kartu su žmonėmis – kaip pagalbininkus pomirtiniam gyvenimui.
Nors šiandien tai gali pasirodyti neįprasta, tačiau archeologiniai duomenys atskleidžia, kad nuo X iki XV amžiaus baltų gentys turėjo tradiciją šunis laidoti kartu su žmonėmis. „Pirmą tokį archeologinį įrodymą 1935 m. užfiksavo Vladas Nagevičius tyrinėdamas Kartenos kapinyną, kur vyrui ant pilvo buvo paguldytas šuo,“ – pasakoja S. Mikšaitė. Šunys buvo laidojami tiek su vyrais, tiek su moterimis ir net vaikais. Šis paprotys rodo gilią simbolinę šuns reikšmę – tikėta, kad keturkojis draugas padės žmogui ne tik šiame, bet ir anapusiniame pasaulyje.
2
Lietuvos valdovų dvaruose šunys buvo skirstomi ne pagal veisles, o pagal funkcijas.
XIV–XV a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos dvaro dokumentuose šunys minimi kaip būtini dvaro gyvenimo dalyviai. Čia jie buvo skirstomi į medžioklinius ir naminio tipo šunis. Dokumentuose šie gyvūnai vadinti ne tiek pagal veislę, kiek pagal funkciją – „sekikai“, „lojikai“, „bebriniai“, „pašūviniai“. Valdovo dvare labiau laikyti medžiokliniai šunys, jie buvo ne tik vertingi, bet ir itin įvairūs: nuo didžiulių, meškų medžioklei skirtų Milano tipo šunų, iki greitų kurtų ar gudrių skalikinių špicų. Naminiai lojikai dažniausiai saugojo turtą ir teritoriją, taigi laikyti nebent dvaro ūkio patalpose. „Miestiečių šunys minimi net teismo bylose – ginčuose dėl sužalotų gyvulių ar net sukandžiotų vaikų. Įdomu tai, kad dvaro dokumentuose valdovų šunų vardai yra išlikę, tuo tarpu miestiečių šunys yra anoniminiai teismo bylų personažai“, – pažymi P. Blaževičius.
3
Lietuvių skalikas – vienintelė nacionalinė šunų veislė, kurios šaknys siekia XVI a. teisynus.
Vienintelė Lietuvoje pripažinta nacionalinė šunų veislė – lietuvių skalikas – iki šiol išliko ne tik medžioklės, bet ir kultūros paveldo dalimi. „Lietuvių skalikai yra minimi jau Lietuvos Statutuose – 1529, 1566 ir 1588 metų leidimuose,“ – atkreipia dėmesį S. Mikšaitė. Nors konkreti veislės pradžia nėra tiksliai žinoma, archeologiniai radiniai iš XIV–XV a. laikotarpio liudija, kad būta vidutinio sudėjimo šunų, labai panašių į dabartinius skalikus. Šie šunys buvo veisiami atsižvelgiant ne į išvaizdą, o į funkciją – svarbiausia buvo, kaip gerai jie medžioja. Veislė buvo beveik išnykusi, tačiau XX a. šeštajame dešimtmetyje Zigmas Goštautas, Adolfas Kuzavinis, Vytautas Klovas ir kiti kinologai pradėjo jos atkūrimą. „Tai – ne tik šuo, bet ir gyvas Lietuvos istorijos liudininkas,“ – pabrėžia P. Blaževičius.
Šuo kaip žmogaus sąjungininkas ekstremaliomis sąlygomis
4
Tarpukario Lietuvos kariuomenėje šunys buvo ruošiami kaip ryšininkai ir gelbėtojai.
1932 metais Lietuvos kariuomenėje oficialiai pradėta organizuota šunų tarnyba. Tais pačiais metais Ryšių batalione įkurta šunų mokykla, kurioje buvo rengiami tiek ryšininkai šunys, tiek jų instruktoriai. „Kaune, Aukštojoje Panemunėje, buvo įrengta šunidė ir mokymo aikštė, kur šunys mokėsi tiesti kabelius, nešti žinutes ar ieškoti sužeistųjų,“ – pasakoja P. Blaževičius. Dokumentuose fiksuota, kad 1935 m. Aštuntajame pėstininkų pulke tarnavo aštuoni šunys – „septyni seni, gerai išdresuoti, ir vienas jauniklis“.
5
Sibire tremtiniai šunis prisijaukino kaip pagalbininkus, roges traukiančius draugus ir vaikus šildančius bičiulius.
1940–1956 metais vykdytos masinės tremtys į atokiausias Sovietų Sąjungos vietas Lietuvai paliko ne tik skausmingus prisiminimus, bet ir netikėtą šunų pagalbą. „Tremtiniai išmoko valdyti rogių kinkinius, kuriuos traukę šunys labai palengvino jų sunkią dalią,“ – sako S. Mikšaitė. Pirmaisiais tremties metais dėl bado šunys buvo retenybė, tačiau ilgainiui atsirado vis daugiau prisijaukintų Sibiro laikų ar jų mišrūnų – draugiškų, stiprių ir šalčiui atsparių šunų. Jie ne tik traukė roges ar padėjo medžioklėje – šunys tapo vaikų saugotojais. Jie šildėsi kartu prie krosnelių, žaidė pusnyse ir kartu išgyveno šiaurės žiemos speigus.
6
Lietuvos partizaninio pasipriešinimo istorijoje šuo užėmė tylų, tačiau itin reikšmingą vaidmenį.
Tiesiogiai bunkeriuose šunų laikyti nebuvo galima – jų lojimas galėjo pražudyti visą būrį. Tačiau šunys, gyvenę sodybose, kur slapstėsi partizanai, atliko gyvą signalizacijos funkciją. „Partizanų prisiminimuose aprašyta, kaip šunys kitaip lodavo atėjus saviems ir priešams – iš to buvo galima nujausti pavojų,“ – pažymi P. Blaževičius. Tačiau ne visi šunys buvo tinkami tokiai tarnybai – per daug lojančius ar agresyviai kiemą saugančius šunis kartais tekdavo paaukoti dėl saugumo. Pasak S. Mikšaitės, „net mylimi gyvūnai karo sąlygomis turėjo būti paaukoti išlikimo logikai.“
Šuns simbolika ir socialinis vaidmuo
7
Baroko laikais šuneliai dvaruose buvo laikomi ne tik dėl statuso, bet ir kaip „parazitų rinkėjai“.
XVI–XVIII amžiuje Lietuvos didikai vis labiau sekė Europos madomis ir savo dvaruose ėmė laikyti mažus kambarinius šunelius. Jie buvo ne tik madingas aksesuaras, bet ir turėjo labai praktišką paskirtį. „Nedideli šuneliai laikyti ant kelių ar rankų buvo skirti pritraukti parazitus nuo savo šeimininkų – dėl aukštesnės kūno temperatūros blusos ir kiti kraujasiurbiai perbėgdavo nuo žmogaus ant šuns,“ – aiškina S. Mikšaitė. Tai buvo laikmetis, kai šuns nauda buvo matuojama ne tik pagal jo sugebėjimus medžioklėje ar kiemo sargyboje, bet ir pagal tai, kiek jis galėjo palengvinti kasdienybę kilmingam asmeniui. Tokie šuneliai buvo saugomi, mylimi, kartu keliaudavo ir į keliones, tapdavo tarsi šeimos nariais. Šuo čia jau buvo ne darbo įrankis, o išskirtinumo ženklas.
8
Lietuvių mitologijoje „keturakis“ šuo buvo laikomas gebančiu matyti mirtį ir perspėti apie nelaimes.
Tradicinėje lietuvių kultūroje šuo įgavo ir mistinių galių – buvo tikima, kad jis jautriausiai iš visų gyvūnų jaučia anapusinį pasaulį. „Ypač keturakiai – šunys, turintys virš akių tamsaus plauko dėmes – buvo laikomi gebančiais matyti mirtį,“ – sako P. Blaževičius. Parodoje pristatytas pasakojimas liudija, kaip toks šuo, pradėjęs be aiškios priežasties kaukti, esą pranašavo artėjančią šeimos nario mirtį. Toks tikėjimas peržengė vien žodinį folklorą – šuns vieta buvo ir laidotuvių apeigose. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje laidotuvių metu būdavo mušamas būgnas, trauktas šuns oda – taip šuns „balsas“ neva baidydavo piktąsias dvasias. „Šuo tapdavo tarsi tarpininku tarp šio ir ano pasaulio,“ – pabrėžia P. Blaževičius.
9
Šventasis Rokas krikščioniškoje tradicijoje vaizduojamas su šunimi – gyvūnu, išgelbėjusiu jam gyvybę.
Religinėje ikonografijoje šuo dažnai yra šventųjų palydovas. Vienas iš garsiausių pavyzdžių – šventasis Rokas, kuris gyveno XIV a. ir, užsikrėtęs maru, pasitraukė į mišką mirti. „Pasak legendos, jį išgelbėjo šuo – nešiodamas jam duoną ir laižydamas žaizdas,“ – pasakoja S. Mikšaitė. Šis pasakojimas įsišaknijo mene – Šv. Rokas dažnai vaizduojamas su šunimi, kuris tampa ne tik gelbėtoju, bet ir ištikimybės simboliu.
