Švč. Mergelės Marijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje jau iki Atvelykio pakabintas paveikslas traukė akį savo išskirtinumu ir šiuolaikiškumu.
Tai išties XXI amžiaus darbas. Dailininkas V.Kvašys, kuris žinomas kaip sakraliosios dailės atstovas, Gailestingojo Jėzaus paveikslą tapė pagal sesers Marijos Faustinos Kovalskos dienoraštyje aprašomus mistinius regėjimus.
„Išvydau Viešpatį Jėzų, vilkintį baltu drabužiu. Viena ranka pakelta palaiminimui, kita lietė drabužį ant krūtinės. Iš drabužio prasivėrusio ant krūtinės, ėjo du dideli spinduliai, vienas raudonas, o kitas baltas“, – savo dienoraštyje pasakoja sesuo Faustina.
Pats dailininkas kalbėdamas apie darbą sakė, kad prieš imdamasis šios užduoties konsultavosi su kunigais, vienuoliais, norėdamas kuo įtaigiau perteikti sesers Faustinos regėjimą. Tapydamas jis naudojosi ikonografinei praktikai budingu auksiniu fonu, Jėzaus laiminanti ranka daro pilną kryžių – vaizduojamas ryškus mostas, Jėzaus veido pavyzdžiu ėmė Turino drobulę. Miela tai, kad žodžiai „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ ant paveikslo užrašyti tokiu pačiu šriftu, kokiu išmargintas Perlojos bažnyčios skliautas. Žodžiai „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ ant paveikslo užrašyti tokiu pačiu šriftu, kokiu išmargintas Perlojos bažnyčios skliautas.
Prieš šv. Mišias apie paveikslą, jo istoriją gausiai susirinkusiems į bažnyčią perlojiškiams ir svečiams papasakojo Sigitas Lūžys. Jis priminė, kad Vaidoto Kvašio tapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas turimais duomenimis yra trečias originalus darbas pagal mistikės sesers Faustinos regėjimus. Pirmasis 1934 m. paveikslą nutapė, sesers Faustinos prižiūrimas, dailininkas Eugenijus Kazimirovskis, vėliau, 1943 m., jau tik pagal aprašymus – dailininkas Adolfas Hylo.
Šv. Mišių metu, po žodžio liturgijos, Perlojos parapijos klebonas Ąžuolas Miliauskas pašventino paveikslą, taip pat suteikė iškilmingą palaiminimą motinoms.
Taip buvo pakartotas sesers Faustinos minimas Jėzaus prašymas: „Noriu, kad tas paveikslas, kurį nutapysi teptuku, būtų iškilmingai pašventintas pirmą sekmadienį po Velykų, ir tas sekmadienis turi būti Gailestingumo šventė“.
Šiandien dar sunku suprasti, kokią didelę dovaną gavo Perlojos parapija. Juk šie metai Lietuvos vyskupų konferencijos paskelbti Gailestingumo metais, o paveikslo užmačios prasidėjo dar gerokai anksčiau, kai nė nebuvo žinomi Bažnyčios hierarchų planai.
Dabar belieka pasinaudoti Jėzaus pažadu, kuris vėlgi randamas s. Faustinos dienoraštyje: „Pažadu, kad ta siela, kuri garbins šį paveikslą, nepražus“.
