Degraduojantys ryšiai su gamta ir pasauliu
Žmonių civilizacijos istorija neatsiejama nuo mokslo bei kultūrinių reiškinių pažangos. Tačiau ji visuomet pasižymėjo dviem medalio pusėmis. Pramonės revoliucija, prasidėjusi Apšvietos epochoje, įgavo milžinišką pagreitį. Vos per pastarąjį šimtmetį pasaulis, nespėdamas adaptuotis prie mokslinių ir pramoninių atradimų, pasikeitė neatmenamai. Žmonijos galimybės tobulėja, tačiau aplinka regresuoja, grėsmingai primenant neatsiejamą žmogaus būvį nuo gamtos.
Šiuolaikinio menininko Adomo Vasiliausko parodoje „Deus Ex Machina“ pristatomos mokslinės fantastikos kiną primenančios šviečiančių objektų instaliacijos. Kūriniai paremti šiandieninėmis nerimo ir grėsmės nuojautomis, paprasto žmogaus, nespėjančio suvokti pasaulio pokyčių ir adaptuotis prie gyvenimo kaitos, žvilgsniu. Medijos, dokumentiniai filmai, reklamos, tarptautinės konferencijos, kintanti rinka, paprasčiausios orų prognozės – viskas sufokusuota į žmonijos ateitį klimato kaitos, mokslo pažangos akivaizdoje.
„Mane visą gyvenimą domino žmogaus ryšio su technologijomis tema. Akivaizdu, kad mokslo progresas yra per greitas, kad mes galėtumėm jį pilnai suvokti ir spėti interpretuoti, todėl tam reikia pasitelkti vizualiuosius menus. „Deus Ex Machina“ yra galbūt dar vienas netikėtas bandymas įsijausti į niūresnio ir klaustrofobiško ateities pasaulio viziją, kurioje šviesa, gaivus oras ir giedras dangus – mūsų dabartinio pasaulio duotybės – tėra tolimi prisiminimai“, – teigė menininkas.
Žmogaus virsmas Techno-dievu
„Deus Ex Machina“ antikinėje Graikijoje reiškė dievą-mašiną, į tragikomedijos veiksmą specialiu mechaniniu prietaisu nuleidžiamą atomazgos metu. Tokiu būdu siekta sunkiai išsprendžiamą siužetą pabaigti pačios lemties įsikišimu.
Ši paradigma A. Vasiliausko parodoje įgauna satyrišką atspalvį. Per mechanizuotus, interaktyvius, grotesko pripildytus objektus žmogus pristatomas kaip psichotiškas kūrėjas. Tačiau jo artėjimas prie atomazgos tarsi Kafkos „Procese“ – niekada nepasiekia konkrečios kulminacijos. Vis tik lemtingas artėjimas prie įtempto spektaklio pabaigos yra intuityviai nujaučiamas. Klausimas – o kas toliau? – paliekamas atviras tiek „AP galerijos“ parodos žiūrovams, tiek ateities kartoms.
„Kai pradėjau kurti, pasijutau tarsi būčiau labiau mokslinėje laboratorijoje nei meno studijoje. Apraizgytas begalės laidų, mikroschemų ir kompiuterio ekranų sugalvojau apšviesti šį „Deus Ex Machina“ pasaulį. Kai įpusėjau parodos darbus, supratau, kad kuriu eksponatus žmonijos ateities
muziejui, kuris dar neegzistuoja... Ši paroda yra tarsi laiko mašina, durys į ateitį, kurioje mes randame žmogų dar glaudesnėje simbiozėje su technologijomis“, – pasakojo A.Vasiliauskas.
Žmogaus kaip prigimtinio kūrėjo tema „Deus Ex Machina“ ekspozicijoje atsiskleidžia dvejopai. Viena vertus, per žmogaus komunikaciją su aplinkiniu pasauliu ir savimi, pasitelkiant kūrybą. Tą keistą psichoanalitinį procesą, padedantį analizuoti, perprasti ar išspręsti pernelyg sudėtingus realybės procesus, permąstyti etinius, filosofinius klausimus, prognozuojant jų ateitį. Kita vertus, parodoje tyrinėjama žmogaus kaip kūrėjo, prisiimančio dievo vaidmenį, tema. Tai, pasak A.Vasiliausko, esminė pristatomų kūrinių ašis.
„Žmogus tampa Homo Deus, bet kad juo taptum, privalai paaukoti savo sielą: virsti Deus Ex Machina, Techno-dievu. Mūsų degraduojantys ryšiai su gamta yra gyvūnų kaulų, genetinių eksperimentų reprezentacija“, – mintimis dalinosi menininkas.
Grotesko ir absurdo įkvėpti objektai, šviečiantys tamsoje
Adomas Vasiliauskas (1982) – šiuolaikinis menininkas iš Vilniaus, žinomos dailininkės Adasos Skliutauskaitės anūkas, dirbantis šviečiančių instaliacijų, asambliažų, perdirbto objektų meno kryptyse. Išbandęs skirtingas profesines sritis – nuo vadybininko, radijo laidų vedėjo, dizainerio iki video žaidimų kūrėjo, animatoriaus, Vasiliauskas pasuko į šiuolaikinio meno pasaulį, apjungdamas skirtingas patirtis ir pritaikydamas jas moksline fantastika dvelkiančiose mechanizuotuose objektuose.
Pasak parodos kuratorės Vilmos Jankienės, „Deus Ex Machina“ ekspozicijoje įspūdį palieka audiovizualinis patyrimas ir menininko idėjinė raiška. Skulptūriniai objektai, asambliažiniai paveikslai kupini mechaninių detalių, jungčių, šviesų interakcijų, kurios masina žiūrovų dėmesį. Svarbų vaidmenį atlieka ir kinematografinę įtampą kuriantys elektroninės muzikos garsai, tyliai, tačiau intensyviai sklindantys ekspozicijoje. Ne mažiau už vaizdą ir garsą svarbūs kūrinių pavadinimai – „Paskutinis žmogus“, „Neišsivystęs (mašinos-gyvūno hibridas)“, „Kaip skaityti deginamas knygas“, „Inkubatorius“ ir kt.
Kuriant objektus menininko įkvėpimo šaltiniu tampa itin skirtingos medžiagos – šiukšlės, išmesti žmonių daiktai, Aruino išmanieji mikro-kontroleriai, led lemputės. Sukurti objektai vietomis primena robotizuotus kiborgus. Jie pripildyti istorinių kontekstų bei simbolių, susijusių su žinomais žmonijos laikotarpiais – knygų deginimais, industrializacija, kosmoso tyrinėjimais... Įdomūs ir kertiniai pasaulio etapai transformuojasi grotesku ir nerimu pripildytomis Adomo Vasiliausko ateities vizijomis, su kuriomis žiūrovai turės progą susipažinti jau liepos 12 – 31 dienomis „AP galerijoje“.
Parodos „Deus Ex Machina“ atidarymas vyks liepos 13 d. 19 val. Pokalbis su Adomu Vasiliausku ir Vilma Jankiene bus tiesiogiai transliuojamas „AP galerijos“ FB paskyroje.
