„Pandemija pareikalauvo daug emocijų, bet dėka jūsų kūrybos upelis sruvena, – teigė kultūros ministras Simonas Kairys. – Tikiuosi, kad netrukus ši srovė šniokš visu pajėgumu. Turbūt tokios jėgos ir energijos labiausiai norėtųsi jums palinkėti. Bet lygiai taip pat ir atgarsio.“
„Pandemija išmokė mus vieną pamoką – gal ir įmanoma gyventi vienam be kitų, bet tokiu atveju gyvenimas tampa prėskas, bespalvis. Pasaulis pasikeitė ir labai norėtųsi palinkėti, kad jame turėtume kuo daugiau to pasaulio, kurį turėjome prieš tai.“
Tuo metu Ingrida Šimonytė:
„Kultūra ir menas nėra prabanga, apie kurią galvotume paskiausiai, pirmenybę skirdami visiems kitiems reikalams. Tai prasmės alkis, kurį galiausiai kiekvienas turime pasotinti, jei norime išlikti žmogiški. Gyvename pasaulyje, kuriame kartais viską užgožia skandalai, ginčai, įvairios priešpriešos ir nesibaigianti skuba. Bet ir tokioje aplinkoje sugebame išlikti, nes randame atsvarą, kuri neleidžia pasiduoti tamsai ir nihilizmui. Mes sutinkame talentingus žmones, per kurių rankas ir širdis mus pasiekia kūryba, kuri sugeba rasti labiausiai užkerpėjusias, rūdžių prikaupusias vietas ir jas išvalo, apnuogina ir parodo šviesą“, – sakė premjerė.
Vyriausybės vadovė pasidžiaugti, kad Lietuvoje turime šitiek labai skirtingų, unikalių ir talentingų kūrėjų, kurie per žodžius, garsus, judesius, vaizdus dalijasi savo turtingais pasauliais, atveria į juos duris ir leidžia mums svečiuotis, gėrėtis ir mokytis jausti.
Pasak premjerės, šie apdovanojimai – tai proga garsiai padėkoti menininkams už darbus, dar kartą pasakyti, kad jie yra nepaprastai svarbūs mūsų visuomenei ir valstybei, kad jie yra girdimi ne tik šioje ceremonijoje.
„Man tikrai labai gaila, kad pastarieji metai stokojo apibrėžtumo, kad teko ir vis dar tenka išgyventi pandemiją, kuri itin skaudžiai palietė daugumą kultūros ir meno atstovų. Bet viliuosi, kad sugebėjote kūrybiškai sureaguoti į sudėtingus iššūkius, kaip ir tikiuosi, kad netrukus galėsime džiaugtis visaverčiu meno, kultūros renginių atsivėrimu visuomenei. Tikrai visi to labai norime. Dar kartą dėkoju jums, kad esate, kuriate, ir taip pat noriu išreikšti viltį, kad ne priešpriešos, pyktis ir nepasitenkinimas, o kūryba ves mūsų valstybę į ateitį“, – pabrėžė Vyriausybės vadovė.
Premijos įteiktos:
Muziejininkei, dailėtyrininkei Elonai Lubytei, kuri premijos teikimo metu teigė:
„Bandydama save suvokti abiejose praktikose, sakyčiau, kad priklausau prie pozytivistinio formato žmonių. Laikyčiau save rinkėja. Rinkėja, kuriai yra įdomu tiek artefaktai, tiek kūriniai, tiek archyvai. Taip pat esu pasakotoja. Mat apibendrinti tai, kas surinkta, yra atskira užduotis ir atsakomybė.“
Parodų kuratoriui, fotomenininkui Gintarui Česoniui premija skirta už jo darbų sklaidą.
„Gyvenimą bandome pažinti visomis juslėmis, t. y. tomis, kurios galbūt labiau suaštrėja <...>. Kuriant ir dalinantis, jausmus galima vizualizuoti.“
Fotografija yra viena iš disciplinų, o tarpdiscipliniškumas tampa vienu iš svarbiausių kūrybos bruožų, sakė jis.
„Fotografija turbūt išlieka pagrindinė sritis, kurią bandau pažinti“, – sakė jis.
Atsiimdamas premiją, jis dėkojo, kad „gali gyventi nepriklausomoje Lietuvoje“.
Kino režisierei, LMTA dėstytojai Giedrei Beinoriūtei premija įteikta už jos kūrybinį indėlį vystant Lietuvos kiną.
„Ne dėl vaizdų aš pasirinkau kiną. Vaikystėje norėjau būti teatro režisierė, kol galiausiai supratau, kad noriu ja tapti. Man labiausiai patiko komandinis darbas, – sakė ji. – Kinas toks dalykas, kurio tu nebepakeisi. Man patinka užfiksuoti kokį nors rezultatą, kitaip nei teatre. Man brangiausi ir svarbiausi pirmieji filmai, o sunkiausias – paskutinis „Kvėpavimas į marmurą“. Jis man visada liks kompleksas, pažymėtas netekties.“
Atsiimdama apdovanojimą, ji sakė, kad atstovauja sričiai, kurioje vienas žmogus nieko negali.
„Linkiu niekada nesijausti vieniems“, – savo kalbą baigė ji.
Chorvedys Remigijus Adomaitis buvo apdovanotas už nenuilstantį darbą darant įtaką jauno žmogaus skonio vystymuisi.
„Muzika mane lydėjo nuo vaikystės: mama turėjo gerą balsą, tėtis taip pat. Jis mus leido į muzikos mokyklą, nes norėjo, kad susipažintume su ja giliau. Be to, pažintume jos grožį. Matyt, jie tikėjo, kad mes tapsime jautresniais žmonėmis, – sakė jis. – Gyvenimas labai įdomiai atvedė mane į chorą. Muzikos mokykloje teko mokytis groti fortepijonu, o su choru susipažinau bendrojo lavinimo mokykloje.“
„Kiek save prisimenu, meninė veikla mane visada žavėjo“, – sakė jis.
Režisierei, prodiuserei Daliai Ibelhauptaitei premija įteikta už ypatingą indėlį populiarinant operos žanrą.
„Gyvenime visi dažnai mato tik išorinius sluoksnius – sėkmę, interviu, laikraščius. Bet režisieriui sulaukus premjeros, jis tenori vienintelio dalyko – užmigti, nes prieš tai šešias savaites jis nemiegojo. Aš manau, kad solistą, o ypač jauną, turi labai mylėti, pamatyti tai, kas jame užslėpta. Daugelis jaunų talentų, kurie praėjo pro bohemiečių aktorinę operos mokyklą, išsinešė mintis, pamokas į savo kitas tarptautines karjeras. O norint pamatyti, tu turi ieškoti.“
Architektas Gintautas Vieversys teigė:
„Architektūra yra visa apimanti kalba. Ne tik tarp architektų. Kurdamas visada galvoju apie santykį su aplinka, istorija, kadangi esu atestuotas kultūros paveldo specialistas. Kuriant man svarbu išsaugoti istorines vertybes. Pavyzdžiui, Nidos prieplauka pažymi įdomų modernizmo laikotarpį. Tad jos išsaugojimas ir puoselėjimas buvo viena pagrindinių užduočių.“
„Būdamas menininkas, net neįsivaizduoju, kad galėčiau būti kitos kultūros dalimi. Aš Lietuvoje augau ir subrendau.“
Kultūros žurnalistės Rūtos Noreikaitės-Oginskaitės knygos apie žymias Lietuvos meno asmenybės pasižymi laisvu stiliumi. Už aktyvią veiklą vystant teatro ir kino diskursą jai ir skiriama ši premija.
„Kartais sakoma, kad kritikai yra žmones, netapę aktoriais arba režisieriais. Bet palaukit... kritikai rašo, – savo kalbą pradėjo ji. – Kritikas turi be galo daug veiklų – informuoja, tiria, vertina. O aš pasirinkau priminti, kas pamirša.“
„Man svarbiau ne prakalbinti, o išklausyti“, – teigė ji.
„Visą šią savaitę daugybę žmonių visoje planetoje yra susijaudinę dėl to vieno jauno žmogaus likimo“, – išreiškė susirūpinimą ji.
Vertėjas Pranas Bieliauskas, apdovanotas už kultūrinio dialogo plėtrą ir vertėjo profesijos prestižo kėlimą, teigė:
„Esu lėtas darbininkas“, – save apibūdino vertėjas. Jo požiūriu, dideli dalykai yra nematomi.
Muzikologė Jūratė Katinaitė apdovanota už veiklos profesionalumą, kritikės bei rašytojos talentą.
„Muziko kūne gimstama, o į muzikologiją žmonės ateina aplinkiniais keliais. Kai baigiau mokyklą ir svajojau būti muzikos mokytoja, mane žavėjo Vytauto Landsbergio čiurlionistika. Tai man darė didelį, sprogdinantį įspūdį.“
„Jeigu man būtų kas nos pasakęs, kad rašysiu knygą apie operos solistą, tai net ir iki pažinties su juo, būčiau pasakiusi – Vaclovas Daunoras. Nuo vaikystės buvau jo gerbėja, mane žavėjo jo balsas. O gyvą jo speklaklį pamačiau tik būdama studentė.“
„Šiandien norėčiau išreikšti susirūpinimą dėl meno mokytojų pradinėse klasėse. Šiandien paaiškėjo, kad naujasis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos projektas gerokai pakoreguotas dėl meninio ugdymo. Vietoje dviejų pamokų vaikai turės tris fizinio lavinimo pamokas. Nors egzistuoja penkios disciplinos, meninio ugdymo pamokų sumažėjo.“
Atkreipdama dėmesį į kitoniškumą, ji teigė, kad būtent meno pamokose tai gali atsiskleisti geriausiai. „Vėliau mūsų pastangos bus bergždžios, norint kovoti už žmogaus teises“, – sakė ji.
Aktorius Vytautas Rumšas buvo įvertintas už profesinę atsakomybę ir išskirtinį talentą.
„Aktoriai, režisieriai turi būti žyniai, žynių padėjėjai, skleidžiantys šviesą. Mano tikslas, kad žmonės vienas su kitu elgtųsi pagarbiai. Su gyvūliais, žeme. Jūs pamatysite, kaip tai šviesiai veikia. Man atrodo, kai tai yra pagrindinis teatro dalykas. Šiuolaikinė situacija Lietuvoje ir pasaulyje turėtų remtis vienas kito kėlimu.“
Jis taip pat citavo ištrauką iš Justino Marcinkevičiaus pjesės „Katedra“, kuriame žibintininkas kviečia įžiebti daugiau šviesos.
Choreografė, šiuolaikinio šokio atlikėja Agnija Sarulienė-Šeiko į savo kūrybinį procesą įtraukia bendruomenę, ji prisideda prie šiuolaikinio šokio populiarinimo, jos dėka šokis tapo Klaipėdos identiteto dalimi.
„Manau, kad tuos kodus atsinešėme su savimi. Didelė laimė, kai šeimoje anksti pamatoma, kokia kalba kalbės žmogus. Šiuolaikinis šokis yra labai specifinė meno kryptis, reikalaujanti augimo kartu su žiūrovu. Per savo kūrybos metus stebiu, kaip patys menininkai keičiasi, taip pat, kaip keičiasi jų dialogas nuo nihilistinio požiūrio iki noro pakviesti žmogų. Džiaugiuosi šiuo atvirumu.“
Pasak jos, ypač svarbu būti vientisais žmonėmis, inegruoti tolygų kūno ir proto vystimąsi. „Netgi stebėdami informaciją iš Baltarusijos, mes daug sužinome iš kūno.“
Džiazo muzikantas, kompozitorius Dainius Pulauskas Vyriausybės meno ir kultūros premiją pelnė už diaugiabraunę muzikinę veiklą.
„Kompozicinė ir vadovavimo patirtis labai gerai sąveikauja, be to, leidžia kurti naujus projektus, – sakė jis. – Koncertuoju įvairiose šalyse, esu susitikęs su daugybe žmonių. Jau daug kas žino, kad Baltijos šalyse esama daug aukštosios kultūros.“
Pasak jo, pasauliui lietuviškas džiazas įdomus savo originalumu.
Daugiau apie premiją
Tvirtinti nutarimo projektą dėl premijų skyrimo Vyriausybei pateikė Kultūros ministerija, vadovaudamasi Vyriausybės kultūros ir meno premijų komisijos sprendimu. Kultūros istoriko, muziejininko dr. Vydo Dolinsko vadovaujama komisija iš 56 pateiktų pretendentų atrinko 12 kandidatų, kuriems rekomendavo skirti Vyriausybės kultūros ir meno premijas.
Kasmet skiriama ne daugiau kaip 12 Vyriausybės kultūros ir meno premijų. Premijos skiriamos Lietuvos, pasaulio lietuvių kultūros ir meno kūrėjams už svarų indėlį į kultūrą ir meną, taip pat už ypatingus šios srities nuopelnus. Vyriausybės kultūros ir meno premijos skiriamos nuo 1997 metų. Nuo 2008 m. premijos dydis siekia 340 bazinių socialinių išmokų. Premijos gali būti skiriamos pavieniams pretendentams arba pretendentų kolektyvui. Premija, skiriama kolektyvui, paskirstoma po lygiai kiekvienam jo nariui.
