Veiksmas – visą dieną
Kultūra besidomintiems ir su renginio programa norintiems išsamiau susipažinti žmonėms Thomo Manno festivalio metu Nidoje gali net nebūti kada nueiti prie jūros – išskirtiniu mūsų kultūros žemėlapio reiškiniu tapusiame festivalyje renginiai prasideda ryte ir tęsiasi iki vėlaus vakaro.
Rytai čia šiemet pradedami Th.Manno kūrybos skaitymais. Kaip teigia viena iš šio festivalio organizatorių, Th.Manno kultūros centro direktorė Lina Motuzienė, tai viena iš festivalio naujovių.
„Supratome, kad galbūt reikėtų paties Th.Manno kūrybos daugiau įtraukti į renginį. Nežinojome, ar žmonės susidomės, nes skaitymai vyksta gana anksti – 11 valandą ryto. Bet praktika parodė, kad žmonėms įdomu, jie susirenka ir netgi prašo, kad būtų skaitoma daugiau“, – sakė ji.
Popiet Th.Manno memorialiniame muziejuje vyksta „Žodžio“ programos renginiai – diskusijos su intelektualais iš viso pasaulio. Šiemet itin daug dėmesio sulaukė Lenkijos intelektualo Adamo Michniko vizitas, apie pirmuosius Lietuvos atstatymo planus penktadienį kalbės istorikas Alfonsas Eidintas, o ketvirtadienį profesorė Dorothee Wierling pasakojo apie skirtingus būdus, kaip žmonės reaguoja į karo pabaigą. Vieni jų žiūri į tai pragmatiškai, kiti panyra į depresiją, o dar kiti gyvena savo susikurtoje realybėje.
Vakarinėje programoje pristatomi filmai, kuriems šiais metais skirta daugiau dėmesio nei anksčiau, bei muzikinė programa, kurioje šiemet labiausiai susikoncentruota į Lietuvos, Latvijos ir Estijos šimtmečio jubiliejus.
Jaunatviškas požiūris į aktualijas atskleistas antrus metus rengiamame eseistikos konkurse – jo dalyviai turėjo pristatyti savo darbus pagal Thomo Manno kūrybos frazę „... su gera mina pasveikinti demokratinį Naują pasaulį“. Apie eseistikos konkursą skaitykite čia.
Tėvynės tema
Apibendrindama penkerių metų ciklą, skirtą Pirmojo pasaulinio karo atminimui, L.Motuzienė teigė, kad tema buvo pasirinkta labai taikliai.
„Manome, jog būtent Pirmojo pasaulinio karo atminimas yra išsitrynęs žmonių sąmonėje, žmonės daugiau žino apie Antrąjį pasaulinį karą. O kaip paaiškėjo per šiuos penkerius metus vykusius renginius, tiek politiniai, tiek kultūriniai procesai po Pirmojo pasaulinio karo labai daug reiškė tiek mums, tiek kitoms Baltijos šalims“, – sakė L.Motuzienė.
O kaip paaiškėjo per šiuos penkerius metus vykusius renginius, tiek politiniai, tiek kultūriniai procesai po Pirmojo pasaulinio karo labai daug reiškė tiek mums, tiek kitoms Baltijos šalims.
Kol kas nėra tiksliai žinoma, kokia tema bus pasirinkta būsimiems festivaliams, tačiau L.Motuzienė teigė, kad viena iš minčių – tėvynės tema. Lietuvoje tėvynės sąvoka suprantama vienaip, Vokietijoje kitaip, o pabėgėlių klausimas dar kitaip formuluoja šią temą, tad dabar tai yra itin aktualu.
Paklausta, kokia yra šio festivalio auditorija, L.Motuzienė teigė, kad tai žmonės, kurie išmano platesnį kultūrinį, istorinį kontekstą, taip pat, žinoma, Th.Manno kūrybos gerbėjai. „Pati čia dirbu 9 metus. Kai pradėjau dirbti, mačiau čia daugiausia vokiškąją publiką, dabar matome pokytį, atvyksta daug jaunų žmonių, lietuvių“, – teigė ji.
Yra žmonių, kurie į festivalį važiuoja jau 22 metus: „Yra vienas išeivis lietuvis, šiuo metu gyvenantis JAV – jam dabar jau daugiau kaip 90 metų, jis atvažiuoja kiekvienais metais.“
Rami vieta kūrybai
Th.Mannas Nidoje pirmą kartą apsilankė 1929 metais ir netrukus nusprendė nusipirkti čia vasarnamį. Jau kitais metais vaizdingoje vietoje čia buvo pastatytas vasarnamis, kuriame Th.Mannas su šeima praleido 1930–1932 metų vasaras. Nors rašytojas čia praleido nedaug laiko, jo gyvenimo įspaudas Nidoje likęs iki šių dienų. Anot L.Motuzienės, pradėjęs statyti vasarnamį Th.Mannas galvojo apie tai, kad čia praleis daug laiko.
„Aš manau, kad jų šeima galvojo apie nuolatinį pasilikimą čia, jie nuolat svarstė apie galimybę įsigyti vasarnamį būtent prie Baltijos jūros. Ir kai jie surado galimybę, nutarė iškart – atvažiavo čia ir ėmė statyti šį vasarnamį. Nobelio premija tik pagreitino šį įvykį. Be abejo, jie nenumatė politinių įvykių – galbūt čia būtų važiavę ne tik Th.Mannas, bet ir jo vaikai bei anūkai. Manau, kad jie net nesvarstė apie laikinumą“, – sakė ji.
Specialistė teigė, kad Th.Mannas šią vietą išsirinko norėdamas ramiai kurti.
„Jis čia atvyko, kad galėtų ramiai kurti. Būtent čia jis parašė ir vieną dalį knygai „Juozapas ir jo broliai“. Jis nelabai domėjosi aplinkiniu gyvenimu, kas čia vyksta. Tačiau, žinoma, santykių buvo – jo vaikai labai bendravo su vietiniais vaikais, – pasakojo L.Motuzienė. – Labiausiai čia jį pribloškė gamta – miškas, jūra, briedžiai didelį įspūdį darė. Vietiniai gyventojai jiems atrodė kiek keisti, bendravo kalba, kurią Th.Mannas manė esant kažkokia slavų kalba. Jie bendravo su kai kuriais vokiškais kalbančiais vietos žmonėmis, dailininkų kolonijos menininkais, tačiau viešumo vengė.“
Beje, Lietuvos rašytojai buvo labai susidomėję Th.Manno apsigyvenimu Nidoje ir norėjo atvažiuoti, tačiau visgi to nepadarė. „Yra prisiminimų – pavyzdžiui, Antano Venclovos, kad jau reikėtų važiuoti pas Th.Manną, jau planuojama tai daryti, tačiau jie taip ir neatvažiavo“, – sakė ji.
L.Motuzienė sakė, kad Th.Manno dienotvarkė Nidoje buvo labai griežta – svarbiausia jam būdavo kūryba, disciplina: „Po pusryčių iki pietų Th.Mannas rašydavo, vėliau išeidavo pasivaikščioti prie jūros. Vakare vėl sėsdavo prie darbo stalo, tuomet laiškais jau bendraudavo su žiniasklaida, draugais, publicistais. Vakarais dažnai klausydavo muzikos, skaitydavo knygas.“
