„Kultūros“ išnykimas iš pavadinimo iš tiesų kelia nuogąstavimų, kad TV kanale, kuriam jau iškelti uždaviniai ir pasiekti daug didesnę auditoriją, ir pritraukti jaunimo, nebeliks kultūrai skirtų laidų. Tačiau diskusija atskleidė ir tai, kad nelabai turime kokį aiškesnį, o juo labiau bendrą supratimą apie tai, kas yra kultūra. Finansavimas, renginiai, paminklai ir kiti kultūros reiškiniai atskleidžia, kad esame pasimetę įtampose tarp masinės ir elitinės kultūros, tarp kultūros kaip ideologijos ir kultūros kaip asmens tobulėjimo. O galbūt kultūra Lietuvai apskritai neapsimoka?
Diskutuojant apie kultūros likimą radijuje ir televizijoje, apie tai, kokios idėjos ir iniciatyvos turi gauti finansavimą, argumentai buvo nukreipti į prieštarą tarp elitinės ir masinės kultūros. Kalbama apie tai, kad jei kultūriniai reiškiniai nėra „elitiniai“, tai jie neturėtų būti nelaikomi kultūra, kaip antai laida „Duokim garo“.
Vadinamoji elitinė kultūra kaip išskirtinė pretendentė į valstybės paramą ar atspindėjimą viešumoje turi vis mažiau argumentų.
Vadinamoji elitinė kultūra kaip išskirtinė pretendentė į valstybės paramą ar atspindėjimą viešumoje turi vis mažiau argumentų. Jei tai reiškinys, kuriuo nesidomi masės ar platesnė visuomenės dalis, reiškia, tai – ne tiek elitinis, kiek marginalinis reiškinys, tenkinantis nedidelės grupelės elitinius poreikius. Kad kultūra, sulaukianti masių dėmesio, kaip „Dainų šventė“, turi teisę į valstybės paramą, – tarsi ir nekelia daug klausimų ir abejonių. Šiame kontekste Irenos Veisaitės pastebėjimas, jog kasmetinis Nidos festivalis yra svarbus todėl, kad jis siekia aukščiausios kokybės, taigi yra elitinis, jau atrodo labai ekscentriškas.
Vaidas Jauniškis „LRT ± kultūra“ savitai kritikavo dabartinę elitinės kultūros sampratą. Jis teigė, kad kultūros nederėtų suprasti vien kaip meninės kūrybos, išplėsdamas jos sampratą iki labai plačiai aprėpiančios gyvenimo kultūros: „tai, kas šiandien yra stilius, gyvensena, santykiai, etiketas, statybos ir t. t., – po kokio šimto metų taps kultūros istorikų nagrinėjamu objektu. Nes visa tai yra kultūra, ta bazė, ant kurios stovi mūsų valstybių fiziniai ir ekonominiai antstatai“.
Šis tarsi paprastas pasakojimo apie kultūrą receptas yra labai sudėtingas. Jam reikia labai didelių intelektinių ir net mokslinių gebėjimų. Kaip suprasti ir kaip vertinti tai, kas vyksta šiandien, kas randasi nauja, koks yra savitumas? Visuomet tai daug paprasčiau daryti iš istorinės distancijos. Ir tokių kultūrinių projektų kartkartėmis randasi, kaip ir paroda „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“.
Jos rengėjai deklaravo, kad „Žmogaus sukurti daiktai yra geriausia šalies istorijos iliustracija“. Tačiau ir tokias parodas gali rengti ir rengia tik specialistai, pasikaustę elito atstovai, pagal jų galvose kylančias idėjas ir polinkius. Ir į tokias parodas pažiūrėti netraukia masės. Be specialių žinių, gebėjimų, ilgesnio ar trumpesnio tyrimo ir tam tikros elitinės distancijos neišsiversime ir tuomet, jei imsime kalbėti ir apie tokias „kultūras“ kaip agurkų rauginimo ar vilnonių kojinių mezgimo.
Priešprieša tarp masinės ir elitinės kultūros galiausiai pasirodo dirbtinė ir iš piršto laužta. Nes kalbant apie kultūrą, apie vyksmą ar tam tikrą jo atspindėjimą, viskas galiausiai sueina į klausimą, ar tai kokybiškas įvykis, atspindėjimas, ar ne. Žinia, nelabai kam įdomūs ir nelabai kokybiški kultūros reiškiniai gali prisidengti „elitiškumu“. Tačiau elitiškumas ir masiškumas yra tarsi neatremiami argumentai, kai prabylama apie viešųjų, taigi visų mūsų lėšų skyrimą.
Kultūrinė spauda ar kultūros reiškiniai, kuriuos tradiciškai vadiname menine kūryba, tampa pasmerkti. Ne visur, tačiau tose demokratijose, kuriose kultūros kaip kūrybos elitiškumas nėra savaime suprantamas dalykas, ir elitiniai reiškiniai nėra supriešinti su masiniais. Elitiniai dalykai yra brangūs, ir skurdo visuomenėje neapsimoka. Net ir kultūrinė spauda, gaunanti vis menkesnį finansavimą, tam tikru metu prieis ribą, kai negalės palaikyti jokios kokybės ir tikrai taps niekam neįdomi. Civilizacijos logika teigtų, kad daug daugiau bendrų lėšų ir dėmesio turėtų gauti būtent elitiniai reiškiniai, nes tik jie masių kultūrą, kuri išgyvena pati savaime, gali kilstelėti iki kiek rafinuotesnio civilizacinio lygio.
Antra, Lietuvos kultūra yra pasimetusi tarp ideologinių tikslų ir rūpesčio dėl asmens tobulėjimo. Tautiniai atgimimai, vedę į tautinių valstybių sukūrimą, suformavo tam tikrą supratimą apie kultūrą, kuriuo mes iš dalies ir remiamės. Kultūra čia reiškiasi kaip tam tikras bendruomenes jungiantys ženklai ir simboliai, stiprinantys ir formuojantys bendruomenių tapatybę, tam tikras politinės inžinerijos instrumentas. Todėl (tam tikrai) kultūrai ir nepriklausomos Lietuvos, ir sovietinėje tvarkoje buvo skiriama tokia didelė reikšmė, siekiant konsoliduoti žmones idealios visuomenės ar grynos tautos projektams.
Prieškario Lietuvos filosofai labai daug dėmesio skyrė kultūrai, taip pat ir jos ryšiui su politika apmąstyti. Kultūros politika kai kada buvo aiškinama kaip svarbesnė valstybei nei užsienio politika. Kaip sakė Antanas Maceina, „kultūrinė ir socialinė gyvenimo sritis niekados negali būti anapus pasaulėžiūros, nes tuo pačiu ji būtų ir anapus savęs“. Net ir svarstydami įvairių grupių kultūrinės autonomijos klausimus, kultūrą jie dažniausiai suvokė kaip tiesiogiai susijusią su pasaulėžiūra.
Kai kultūra susiejama su visuomenės, tautos ar visuomenės konsolidavimo poreikiais, tai atsiranda kriterijus, pagal kurį galima spręsti, kas yra svarbi, o kas nesvarbi kultūra, arba net kas yra, o kas nėra kultūra. Pastaraisiais metais vienas po kito gimsta sumanymai, kurie vienaip ar kitaip išreiškia ideologinius tautos vienijimo, sutelkimo, tautinio pasididžiavimo, stimuliavimo tikslus. Jie audrina emocijas, sulaukia didelio politikų, turtingų žmonių ir minios palaikymo. Jiems randasi nemažai lėšų, o jei pritrūksta, pridedama dar. Pirmasis toks projektas buvo Valdovų rūmai. Ir anuomet, jų statymo pradžioje, atrodė, kad štai bus atiduota duoklė dar ir buvusios sovietinės nomenklatūros puoselėtiems tautiniams demonams, ir kultūra palengva eis savo vėžėmis.
Tačiau tai tebuvo pradžia. Gedimino kalnui vis dar vaduojantis iš avarinės būklės, į viešumą metamas projektas jį apstatyti mūrais, nes dabartinis pilies likutis greta dangoraižių kitam krante jau kai kam atrodo nesolidžiai ir neatspindintis tautos didybės. Nėra abejonių, kad jei projektui būtų formaliai pritarta, lėšų jam atsirastų. Kaip sakė Kęstas Kirtiklis rašinyje „Dvi pilys“: „Bet negi Tėvynės plytoms gaila pinigų?!“ Pilių atstatymo projektus jis sieja su tam tikra dabarties bejėgyste, pasireiškiančia retrogradiškomis statybomis ateities vizijos neturėjimui pridengti. Tačiau tai taip pat rodo ir stiprėjantį kultūros susiejimą su ideologija.
Vengiama pripažinti, kad įgyvendinami kultūros projektai yra ideologizuoti ir neturėtų būti vertinami pagal kokybės ar kuriuos kitus su menu ar kūryba susijusius kriterijus. Kultūros istorikė Irena Vaišvilaitė iš arti ir realioje aplinkoje pamačiusi Vytį, socialiniame tinkle parašė: „Jo, kaip meno kūrinio kritika beprasmiška ir nevaisinga, nes tai nėra meno kūrinys. Plūstantys šimtai lankytojų nesupras, kodėl yra kritiškų, tuo labiau – besipiktinančių. [...] Vienu žodžiu, profesionaliam pokalbiui temų ir klausimų daug, o viešoji nuomonė jau pasisakė“. Viešajai nuomonei reikia stiprių nacionalinę savigarbą stimuliuojančių simbolių, atremtų į praeities didybės mitus. Šie kultūros fenomenai atskleidžia, kad trys nepriklausomybės dešimtmečiai ne tik nepadėjo užmegzti ryšio su realybe, ant kurios stovint galima nebijoti ateities, bet vis dar gramzdina į praeities mitus.
Ideologijai pajungta kultūra naikina dalykus, kitus bendruomenių siejimo būdus, kurie su ja nesuderinami. Nenuostabu, kad būtent šiais metais iš valstybės paramos negavo visai ar gavo daug mažesnę krikščioniškoji žiniasklaida. Pasaulėžiūrinės įvairovės naikinimas yra neišvengiama tokios kultūros įsigalėjimo pasekmė. Nenustebčiau, kad kokio nors šiuolaikinio šokio festivalio iniciatorių, siekiančių gauti viešųjų pinigų, netrukus bus paklausta, kaip tai prisideda prie tautos stiprinimo ar valstybės tikslų.
Dainų šventė yra kitas labai ryškus ideologizuotos kultūros reiškinys. Jai skiriamas išskirtinis finansavimas. Ji pristatoma kaip puoselėjanti „tradiciją“, neklausiant ir nesidomint, kas ir kokiais tikslais tą tradiciją kūrė. Jos pavadinimas „Vardan tos...“, paimtas iš Tautinės giesmės, organizatoriams leidžia taip aprašyti jos ideologinę prasmę: „Pagarba Tėvynei, jos praeičiai, ją kūrusiems ir tebekuriantiems žmonėms, tiesos, šviesos, doros siekimas, kvietimas santarvei, vienybei, prasmingo būdo gyventi ir dirbti ne dėl asmeninės, bet dėl Lietuvos gerovės teigimas – pamatinės giesmės vertybės, kurios menine kalba bus permąstomos ir aktualizuojamos šventėje“. Šventė pristatoma kaip žinia ne apie žmogaus, jo dvasinio gyvenimo puoselėjimą, bet kaip jo žmogaus gebėjimų pajungimą Lietuvos gerovei.
Kultūra, pajungta tautinio pasakojimo skleidimui, siekia formuoti tam tikrą žmogaus pasaulėžiūrą, jo nuostatas kreipti taip, kad jos imtų derėti su konkrečios grupės tikslais. Ji linkusi ritualizuoti tai, kas jau sukurta ir pasiekta, tai įtvirtindama ir kaip žmogaus tapatybės dalį, kurią praradęs jis praras ir žmogiškumą. Todėl ji ir skatina žavėtis monumentais, kurie kadaise kur nors pastatyti ir stovi, bei siekia juos replikuoti. Tokia kultūra iš esmės yra priešiška žmogaus kūrybiškumui, naujumo paieškoms, jo laisvei ir žmogiškam tobulėjimui.
Lietuviškoji kultūra yra patekusi į dvejopus spąstus, kurie nieko gero nežada jos likimui ir išlikimui. Jai labai sunku išsivaduoti iš dirbtinės masiškumo ir elitiškumo priešpriešos, kurioje kokybiška ir rafinuota kultūra gali tikėtis valstybės paramos ir visuomeninio eterio, proporcingo jos auditorijai. Net jei kokiam stebuklui įvykus ir pavyktų fondus, tarybą atgręžti į kokybę, kultūra vis dar liktų ideologinio užsakymo ir asmens dvasinio (ar emocinio) poreikio įtampoje. Šie spąstai apibrėžia Lietuvos kultūros dabartinės būklės algoritmą: masinė ideologizuota kultūra. Dainų šventės, „Duokim garo“ bei Vytis Kaune ir yra ryškiausi šios kultūros fenomenai.
