Žodžio kišenėje neieškantis ir aštriu humoru pasižymintis skaitmeninės rinkodaros strategas lapkričio 5 d. atidarys antrąją konferencijos „What’s Next?“ dieną.
Savo pranešime jis atskleis, kaip nešvaistyti laiko arba kaip tai daryti kūrybiškai. Tomas kaip žirnius ant stalo beria įžvalgas ir patarimus kaip nugalėti savyje tūnantį „atidėliotoją“ ir „laiko švaistytoją“ bei kaip skaitmeniniai įrankiai ir socialiniai tinklai pakeitė kūrybiškumo ir meno sampratą.
Blogiausias dalykas, kurį gali padaryti skaitant knygą, suskambus telefonui – atsiliepti. Panašiai ir su darbais.
– Tomai, kas, šiuolaikiniame pasaulyje, yra laiko švaistymas? Kokie požymiai atskleidžia, kad laikas yra ar buvo efektyviai „įdarbintas“?
– Jeigu dienos pabaigoje apima jausmas, kad lyg ir daug visko veikei, bet parodyti nėra ką – greičiausiai švaistai laiką. Jeigu nesi atjungęs push notifications savo telefone – greičiausiai švaistai laiką.
Jeigu neplanuoji dienos darbų – greičiausiai švaistai laiką. Jeigu planuoji dieną, bet dienos metu šokinėji nuo naujo gauto laiško prie kito laiško, nuo vieno naujo skambučio prie kito – greičiausiai švaistai laiką.
Blogiausias dalykas, kurį gali padaryti skaitant knygą, suskambus telefonui – atsiliepti. Panašiai ir su darbais.
– Kokią dalį dienos laiko praleisti produktyviai būtų normalu?
– Kai taip suformuluoji klausimą, skamba gana baisiai – daugelis puola aiškinti, kaip jie visą dieną labai daug visko veikė, kiek daug pastangų įdėjo, kaip labai stengėsi, kokie jie produktyvūs.
Skamba lyg ir teisingai, bet produktyvumas ir efektyvus laiko panaudojimas yra matuojamas darbo rezultatais, o ne pastangomis. Pastangos svarbu, bet vien jų neužtenka. Efektyviai naudojamas laikas yra visuomet orientuotas į rezultatą. Galima mokėti ir už tai, kad žmogus laiką leistų Youtube, jeigu tik tai padės atlikti užduotį.
– Kodėl laiko švaistymas yra blogybė, kodėl turėtume jo nešvaistyti?
– Neproduktyvus laiko naudojimas nedžiugina todėl, kad kažkas už tą laiką turi sumokėti. Daugelis įsivaizduoja, kad jų darbas yra pasirodyti ofise ir ten praleisti darbo dieną, o su rezultatais jau „kaip išeis“.
Tiesa, atlyginimo lūkesčių tai nekeičia, juk „labai stengiuosi“. Neskamba sąžiningai, tiesa? Beje, siūlau parsisiųsti aplikaciją Moment, paleiskite ją telefone ir palikite aktyvią. Vakare pasižiūrėkite kiek laiko per dieną telefono ekranas buvo aktyvus – valandų skaičius nustebins.
– Kai nebuvo interneto ar bent jau socialinių tinklų bei įvairių kūrybiškumą skatinančių ir išlaisvinančių įrankių, kaip tuomet žmonės kovojo su atidėliojimu?
– Priklauso nuo to, apie kokius darbus kalbame. Jeigu sukteltume laikrodį gerokai atgal, neproporcingai didelė darbų dalis buvo atliekama mechaniniu būdu.
Jeigu tai kūrybiniai darbai – knygų niekada netrūko, visada buvo kas pamoko ir paaiškina, o paskui jau patirties klausimas. Įrankiams taip pat ne 20 metų – mind maps (liet. minčių žemėlapius) Leonardo Da Vinci piešė jau XVI amžiuje.
– Kaip anksčiau atidėliodavai darbus Tu?
– Aš savo karjerą komunikacijoje pradėjau 2005 metais. Dabar atrodo, kad prieš tuos 11 metų viskas buvo kitaip – požiūris į darbus buvo kitoks, neapsiversdavo liežuvis pasakyti, kad kažko nesupranti ar nemoki.
Nemoki šiandien, sėdi per naktį ir ryte jau, žiūrėk, šiek tiek moki. Esminis skirtumas su dabartimi, kad prieš užduodami kam nors klausimą anksčiau mes pagalvodavome. Paaiškėdavo, kad atsakymą arba žinome, arba galime susirasti per keletą minučių.
Šis puikus įprotis daug kam praverstų ir šiandien. Manau, žmonės sutaupytų krūvą klausimų. Knygos, audio knygos, tinklaraščiai, prezentacijos Youtube… Gerokai daugiau laiko nei šiandien suvalgydavo el. paštas ir telefono skambučiai, bet susikaupti buvo lengviau. Naujas turinys neateidavo iš 10 paskyrų skirtingose platformose.
– Kalbant apie dabartį, kokiais įrankiais „atidėliotojo“ pažabojimui naudojiesi dabar? Kodėl būtent šiais ir kaip supratai, jog būtent šie įrankiai Tau tinkamiausi?
– Aš, paprastai sakant, esu damaged beyond repair. Savo darbus darausi tada, kai kitiems diena tik prasideda – produktyvus esu nuo 6 iki + – 7.30 ir dar kelis kartus per dieną po 20-30 minučių. Jeigu lieka jėgų, kažką pasibaigiu vakare.
Jeigu pats dienos nesusiplanuosi, ją už tave suplanuos kiti.
Nauji klientai, nesibaigiantys kolegų klausimai agentūroje, paskaitos ir dėstymas „The Atomic Garden Vilnius“, pranešimai konferencijose – veiklos netrūksta. Projektinių darbų stengiuosi neturėti, todėl terminais ir įsipareigojimais atsakau pats prieš save.
Labiausiai man padeda laiko planavimas. Jeigu pats dienos nesusiplanuosi, ją už tave suplanuos kiti. Susiplanavus dieną, kitiems gali pasakyti „ne“. Kitų ignoravimas, „ne” sakymas, push notifications atjungimas telefone, el. pašto tikrinimas dukart per dieną suplanuotu laiku (ir dar keletas smulkmenų) darro stebuklus. Pasaulis nesugrius, jeigu perskambinsi už 30 minučių, o štai dar vieno nepertraukiamo 45 minučių intervalo dienoje, skirto užduoties įgyvendinimui, gali ir nebeatsirasti.
Su popamokine veikla papraščiau – bėgime turiu partnerį. Jeigu reiktų bėgioti vienam, dažną bėgimą numuilinčiau. Kai esi dviese, motyvacija kitokia – ranka nekyla rašyti SMS „šiandien žinok neišbėgsiu”.
Taigi kas dėl konkrečių įrankių:
- Moment aktyvaus ekrano laiko sekimui – puikus patikrinimas, kai, iš tiesų, sekasi;
- Senas geras Google kalendorius – neplanuoju daugiau nei 3-4 darbų per dieną;
- Pomodoro timer – darbus dieną darausi taip vadinamais sprintais – jeigu turiu susiplanavęs 30 min. užduotį, užsistatau laikmatį 30 minučių ir dėl manęs aplink gali būti nors ir gaisras;
- Tebenaudoju mind map būdą – man tai yra tebėra patogiausias būdas minčių susidėliojimui.
- Galiausiai, turiu sąrašą rezultatų, kuriuos turiu atiduoti tam tikromis datomis ir jame nebūna daugiau 4-5 įrašų, t.y. naujų neįtraukiu tol, kol nepasibaigiu senųjų. Ir, žinoma, mokausi sakyti „ne“ – nebelakstau į visus pranešimus iš eilės.
Tomą Nemurą „What’s Next?“ pristato ES programa „Kūrybiška Europa“. Daugiau pranešimų kūrybingumo ir ateities tendencijų konferencijoje jau šį penktadienį ir šeštadienį.
Visa programa – ČIA.
