Prieš festivalio pradžią šnekėjomės su šio spektaklio inscenizacijos autore ir režisiere Anne Simon apie kūrybą šiuolaikiniame pasaulyje bei spektaklio kūrimo procesus.
– Koks buvo Jūsų pirmasis susidūrimas su teatro pasauliu? Ar visada žinojote, kad norite kurti?
– Aš užaugau kino teatre, kadangi mano tėvui priklausė keli kino teatrai šalia namų. Tad su aktoryste susidūriau labai anksti. Būdama paauglė blaškiausi tarp teatro ir kardiologijos, tačiau jau tada visiems mano artimiems žmonėms buvo aišku, kad aš pasirinksiu teatrą.
– Esate dirbusi ne tik Nacionaliniame Liuksemburgo teatre, bet ir su nepriklausomomis trupėmis kitose šalyse. Kokią skirtingą patirtį įgijote?
– Esu dirbusi su labai skirtingais kolektyvais: tiek su Liuksemburgo valstybiniu teatru, tiek su nepriklausomais teatrais JAV ir Europoje. Kiekviena teatro forma turi savo pliusų ir minusų ir visi galime pasimokyti vieni iš kitų. Aš mėgstu išeiti iš savo komforto zonos, nes manau, kad tai vienintelis būdas atrasti save, naujas idėjas ir išlikti kūrybingu. Tad darbas su skirtingais teatrais buvo puiki patirtis man kaip kūrėjai.
– Pakalbėkime apie Jūsų spektaklį „Prometheus: We Are the Gods Now”, kurį pristatysite festivalyje „TYLOS!”. Ar galetumėte trumpai papasakoti apie ką yra šis Jūsų darbas? Ar Prometėjo figūra dar aktuali šiuolaikiniame pasaulyje?
– Spektaklio ašyje yra troškimų kupinas mokslininkas, kuris pažadėjo pasauliui, kad per kelis dešimtmečius jis sukurs robotus humanoidus niekuo nesiskiriančius nuo žmogaus. Spektaklio eigoje mes sutinkame mokslininką jau pasenusį, kuriam pavyko jo robotų projektas. Tačiau būtent čia ir iškyla etiniai šio projekto klausimai, apie kuriuos herojus nepagalvojo, pavyzdžiui, kur yra mūsų, žmonių ribos. Jis nusprendė pažaisti dievą, nes nes tai jam buvo įmanoma? Tai priverčia prisiminti tekstus apie Prometėją, kurie tampa vis labiau aktualūs šių dienų pasaulyje. Progresas ir destrukcija eina labai arti vienas šalia kito technologijų amžiuje. Tačiau spektaklis jokiu būdu nesmerkia progreso, tik iškelia klausimą, kur tai mus gali nuvesti, jei pamiršime moralę ir žmogiškumą.
– Kaip gimė idėja gipso skulptūrose įkūnyti ir „atgaivinti” net šešis skirtingus personažus?
– Tai buvo labai techniškas procesas: mums reikėjo šešių identiškų aktoriaus versijų. Privalėjom surasti sprendimą tinkantį teatro scenai. Pati idėja labai paprasta: grimo meistrai gali sukurti kaukes, aktorius gali suvaidinti šešis personažus, o video projekcijų režisierius technologijų pagalba tas kaukes gali paversti „gyvomis”. Rezultatą galėsite išvysti teatro scenoje gegužės 11 dieną.
– Jūsų kaip režisierės skiriamasis bruožas yra šiuolaikinių priemonių, technologijų, elektronikos naudojimas teatro scenoje. Ar jūs manote, kad tai yra neatsiejama šiuolaikinio kūrėjo dalis?
– Kurdama aš stengiuosi neprisirišti prie tikslaus teksto, o atvirkščiai – suteikti jam kitą dimensiją, reikšmes. Štai pavyzdžiui, daug užuominų į mano spektaklius atkeliauja iš pop kultūros: knygų, muzikos, filmų. Taip pat kartais tai pasiekti padeda šiuolaikinių technologijų panaudojimas. Savo darbuose mėgstu ieškoti kraštutinumų.
– Papasakokite apie repeticijų procesą. Ar nebuvo sunku aktoriui Pitt Simon kurti vaidmenį, paremtą dialogais su negyvomis būtybėmis?
– Repeticijos buvo labai tikslios ir kruopščios. Visi robotai turėjo skambėti vienodai, tad visus juos įgarsino aktorius Pitt Simon. Svarbiausia užduotis buvo išsiaiškinti, kas su kuo kalba. Laimei, visi šeši robotai įgavo skirtingus temperamentus: viename galima rasti klouno užuominų, kitame motiniškumo – todėl aktoriui buvo lengviau orientuotis.
– Kaip sekėsi dirbti su tiek skirtingų tekstų nuo antikinės literatūros iki šių dienų mokslinės fantastikos?
– Kūriau istoriją, kurią norėjau laisvai ir suprantamai papasakoti. Perskaičiau visus įmanomus tekstus, susijusius su Prometėjo mitu ir panaudojusi skirtingas ištraukas sukūriau pasakojimą.
– Mes be galo džiaugiamės, kad jūsų spektaklis „Prometheus:We Are the Gods Now” paskelbs šių metų festivalio pradžią. Ar tai jūsų pirmas kartas Lietuvoje?
– Taip, jūsų šalyje lankysiuosi pirmą kartą. Turiu keletą lietuvių draugų, tad apie jūsų kraštą esu nemažai girdėjusi. Prieš dešimt metų mačiau režisieriaus E. Nekrošiaus spektaklį „Faustas”, tad galima sakyti, kad su jūsų šalies teatro pasauliu taip pat bent šiek tiek esu pažįstama.
– Festivalio „TYLOS!” metu įvyks jaunų ir progresyvių teatro kūrėjų darbų pristatymai. Ką norėtumėte jiems patarti ir palinkėti?
– Stebėti, neužstrigti ties iš anksto sumanytomis idėjomis, būti pasiruošus jas keisti ar gal net iš viso atsisakyti. Kurti taip, kad stebintum ne tik žiūrovus, trupę, bet ir save.
