– Kur jūsų darbuose yra šokis?
– Man pati tapyba asocijuojasi su šokiu. Viena vertus, tai yra ilgi metai praktikavimosi, o kita vertus, tai vyksta visiškai atsipalaidavus. Kaip ir savo paties parodos aprašyme rašiau: paroda rutuliojosi porą metų iš šokio savyje, apkabinus būtį.
Savo kūrybą galiu apibūdinti vienu žodžiu. Tai yra malda.
– Esate mikropasaulio tyrinėtojas.
– Aš galvoju, kad tai yra tiesiog atida tam, kur gyveni ir kur esi. Ir tai ne tik smulkmenos, man atrodo, kad kiekviena būties akimirka susideda iš tam tikrų detalių. Kiek sugebi tam atsiverti, pamatyti išgirsti, tiek ir esi dabartyje.
– Ar pats esate šokęs?
– Į šokius vaikščiodavau kažkada jaunystėje. Tas šokis yra metafora, kad galėčiau perteikti savo būseną. Ir iš tikrųjų, šiandien, pavyzdžiui, nesiklausau muzikos namuose. Gyvenu tuo natūraliu fonu – paukščių į kitais gamtos garsais.
Darbai, sociumas uždeda tam tikrus įsipareigojimus, vaidmenis. Nuėjęs į dirbtuvę lieku vienas. Buvo toks laikotarpis, kai galima sakyti daugiau nieko ir neveikiau, tik tapiau ir tapiau – nuolatos buvau toje būsenoje. Dabar kažkaip racionaliau dėliojuosi – į dirbtuvę nuėjimas ir tapymas, o pirmiausiai atitrūkimas nuo to išorinio pasaulio ir bandymas kažkaip įsiklausyti į tuos vidinius dalykus. Man tai yra savotiška meditacija. Atitrūkimo procesas nuo tų kažkokių ryšių, įsipareigojimų ir pan. – vyksta per judesį, netgi per kažkokį šokį. Atrodo, kad visa tai vyksta labai sąlygiškai, bet tai pirmi žingsniai, įeinant į visiško atvirumo su savimi būseną.
– Ar esate vienatvės žmogus?
Aš tikiu tais geraisiais religijos vaisiais.
– Taip susiklostė gyvenimas, kad dirbu pedagoginį darbą, dirbu su projektais. Mano darbe yra daug komunikacijos su žmonėmis. Atsitraukimas būna pabėgant į kokį kalnelį, ar į dirbtuves, arba kartais į vienuolyną nuvažiuoju – man tai yra labai geri sustojimai.
– Kuris žmogus laimingesnis – vienišius ar ne?
– Papasakosiu apie tokį potyrį. Prieš keletą metų buvau galima sakyti vienas laukuose ir pirmoji į galvą šovusi mintis buvo, o tiksliau klausimas – kada paskutinį kartą iki horizonto nieko nebuvo matyti, nė vieno žmogaus. To nepamenu. Vienam labai keista būti atviroje erdvėje – laukuose, miške.
Antras aplankęs pojūtis buvo, kad ten būnant vienam visiškai nėra jokio vienatvės jausmo. Tu jautiesi toks užpildytas iš vidaus. Šią vasarą pažįstamo sodyboje, vagoniuke apsistojau, tad tris dienas buvau su tais visais vabalais, ant kalvos, niekieno žemėje, išsijungęs telefoną. Po truputį ir vidinis triukšmas rimsta. Bet paskutinę buvimo dieną lietus pradėjo lyti, supratau, kad nemirksiu ant to kalno, reikia vis tiek grįžti namo. Bet taip sėdžiu ir jaučiu – ką bedarytum viskas tampa tyla, ramybe. Aplinkiniai prie mano dingimų jau pripratę. Aš bent porą kartų per metus stengiuosi taip pasitraukti.
– Ar galėtumėte penkiais sakiniais apibūdinti savo kūrybą?
– Savo kūrybą galiu apibūdinti vienu žodžiu. Tai yra malda.
– Ar šios parodos paveiksluose yra maldos?
– Be abejo. O kas yra malda? Tai yra dialogas, viskas, kas aktualu, kas skauda, kas neskauda, su malda sieki išsiaiškinti. Tai bandymas ieškoti, tylus žaizdų gydymas, sprendimų ieškojimas, atjauta, augimas – viskas.
– Koks jūsų santykis su religija?
– Pasakysiu taip: žmogus turėtų stengtis būti geras ir augti į gėrį. Kokia bebūtų religija, jei tik ji padeda save auginti – tai yra nuostabu. Vėlgi manau, kad religija pačio žmogaus neapibrėžia. Kaip žinome, yra įvairių religijų, vienos jų neša gėrį, kitos – blogį. Aš tikiu tais geraisiais religijos vaisiais.
– Ar žmonija turi kažkokį savo portretą?
– Šiandien šis portretas labai fragmentuotas – įvairus, daugialypis. Viena vertus, manau, kad žmonijos portretas, koks jis buvo prieš tūkstančius metų, toks jis yra ir dabar. Vidinės vertės, kurios buvo ankščiau, norai, iš kitos pusės – atjauta – ji būdinga visiems laikams ir visada – ar tai egoizmas ar altruizmas, godumas ar dalinimasis.Pats portretas, kiek pakito – gal turime daugiau technologijų. Bet vien žmonės artimiausioje aplinkoje – labai skirtingi.
Atrodo, kad visi gyvename vienoje plotmėje, o mūsų portretai – labai skirtingi, kaip ir gyvenimiški patyrimai.
Darbuojuosi mokyklose, vienoje Šiauliuose ir už dešimt kilometrų esančioje Meškuičiuose. Ir jose besimokantys vaikai atrodo visai iš kitų planetų. O tie atstumai – taigi juokingi. Ir žmonės, kurie ateis į Dailės galeriją, kažkokia bendruomenė, pažįstami yra labai įvairūs, iš įvairių sluoksnių. Atrodo, kad visi gyvename vienoje plotmėje, o mūsų portretai – labai skirtingi, kaip ir gyvenimiški patyrimai.
– Iš tiesų vaikai gali būti tokie skirtingi?
– Jie skiriasi įvairiais dalykais ir gyvenimo sąlygomis, ir supratimais. Aišku, jeigu paviršių, tą pudrą nuvalius, visur žmogus iš savo pagrindo yra toks pats. Kaip Dalai Lama sako – visi nori būti laimingi, niekas nenori kentėti. Visi nori būti mylimi ir niekas nenori būti skriaudžiamas.
– Ar yra tekę pasimokyti iš vaikų?
– Be abejo, teko. Vieną mokinuką turėjau Kelmės dailės mokykloje. Labai įdomus, ekspresyvus pirmokas, iš jo pasimokiau tam tikros laisvės. Mokiniai, ypač jaunesnio amžiaus, yra kur kas nuoširdesni.
Taip pat darbuojantis tokiame projekte „Kūrybinės partnerystės“ mokyklose yra buvę ne tiek skaudžių, bet tokių gražių patirčių. Vienas vaikas buvo labai užguitas ir užsidaręs. Būtent per tas partnerystes, per tą paišymą jis pirmiausiai išdrįso pabandyti, jį tai paskatino. Jo pirmos reakcijos buvo visiškas atsisakymas, klasiokų ir mokytojų jis buvo nurašytas. Ir po to jis pabandė – pamatė, kad gali, ir tame projekte buvo vienas aktyviausių narių. Vaikas iš tiesų atsiskleidė.
Kitas projektas vyko pavasarį, ten viena šeštokė mergaitė buvo tokios niūrios nuotaikos. Mes pabendravome, pamačiau kad ji buvo linkusi į destrukciją, šiek tiek į agresyvumą. Projekto pabaigoje, kuris tęsėsi keturis mėnesius Dailės galerijoje, per refleksiją ji parašė, kad aš visiškai emociškai pasikeičiau.
– Ar dailininkas labiau apdovanotas gyvenimo?
Buvo toks laikotarpis, kai galima sakyti daugiau nieko ir neveikiau, tik tapiau ir tapiau.
– Aš galvoju, kad kiekvienam – savas kelias. Dailininkai kaip bendruomenė irgi labai nevientisa, visiškai skirtingi. Su savo vertybėmis ir požiūriais. Kiekvienam yra duota kažkaip tai atrasti save ir augti. Kiekvienas žmogus randa savo kelią. Kažkokią knygelę prisiminiau, kurioje sakoma, kad liūdniausi dalykai vyksta tuomet, kai žmogus turi tą kelią ir pats užtrenkia sau duris.
– Ar iš tiesų dailės terapija veikia?
– Pasakysiu labai konkrečią patirtį. Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčioje prieš Kalėdas man leido viršuje esančioje salėje surengti keturis dailės terapijos užsiėmimus. Paišėme keturiomis temomis – vaikystės atsiminimai ir pan. Atsiliepimai tik po keturių seansų, buvo išties įdomūs. Dalyvavo įvairūs žmonės, pats jauniausias dalyvis buvo septynerių metų, o vyriausia dalyvė – pensijinio amžiaus. Vienas atsiliepimas man labai įstrigo. Jame buvo sakoma: „Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad aš esu įdomi kitiems ir kad taip greitai galima imti atvirai bendrauti“.
– Gyvenimas su visu jo grožiu ir žaizdomis.
Turi būti kantrus: bet koks augimas susijęs su pasimetimo, nerimo ir nežinojimo laikotarpiais. Tad turi pasitikėti, kad gyvenimas, malonė, aplinkybės tave po truputį subrandins.
Pasakysiu labai keistą sutapimą. Pavasarį man praneša, kad vienoje mokykloje nebegalės darbo pasiūlyti. Ne itin didelis krūvis buvo, bet nerimavau, kaip viskas klostysis toliau. Penktadienį atsisveikinu su Kelme,parašau raštelį, kad viskas baigta, ir už trijų valandų mane priima dirbti į Šiaulių dailės mokyklą. Kartais palankumo ilgai reikia laukti.
Šią vasarą perskaičiau labai gražų laišką, kuris mane įkvėpė. Vienas jėzuitas rašė kitam, jaunesniam, kad reikia pasitikėti lėtu Dievo darbu. Turi būti kantrus: bet koks augimas susijęs su pasimetimo, nerimo ir nežinojimo laikotarpiais. Tad turi pasitikėti, kad gyvenimas, malonė, aplinkybės tave po truputį subrandins. Visas mano išgyventas situacijas vertinu kaip pamokas ir galimybes augti. Vėlgi nepamenu, kas tokį retorinį klausimą kėlė, bet klausimas išties tinka pasvarstymui. Ten yra klausiama: įsivaizduokite žmogų visiškai be jokios skaudžios patirties. Koks jis? Be to, žmogus, kuris nepadarė jokių klaidų, niekuomet nemokės suprasti kito.
