Persijojo sudegusios bažnyčios pelenus
„Labanoro gėlės“ – jau trečioji ekspozicija, sukurta iš liepsnos apvalgytų arnotų ir stulų. Pirmoji kabo Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčios presbiterijoje ir yra nuolatos pildoma. Antroji – Molėtų parapijos namų galerijoje, o dabar nuolat keliaujanti, nes klebonas Jurgis Kazlauskas rūpinasi keturiomis parapijomis, kuriose nuolatos ką nors eksponuoja.
Prieš dešimtmetį gaisrui sunaikinus Labanoro bažnyčią, kunigas Jurgis Kazlauskas kreipėsi į žmones pagalbos ir gaisravietės pelenai buvo tiesiog persijoti. Surinkta viskas – išsilydę votai, liturginių indų likučiai, apdegę liturginiai rūbai. Buvo surinktos net įvairaus dydžio kaltinės vinys, iš kurių, beje, vėliau Teresė su dukra Akvile Blažiūnaite sukūrė 14 Kryžiaus kelio stočių, kurios papuošė 2011 metais naujai atstatytą ir pašventintą bažnyčią.
„Konkrečios vizijos, ką daryti su gaisravietės radiniais neturėjau, tik jutau, kad juos būtina išsaugoti. Džiaugiuosi, kad Dievas man atsiuntė tokį žmogų kaip Teresė Blažiūnienė, kuri taip subtiliai per meną juos prikėlė naujam gyvenimui. Ateik, grožėkis, džiaukis ir melskis“, – sakė Labanoro parapijos klebonas kunigas Jurgis Kazlauskas.
Kūriniuose – begalinė pagarba paveldui
Kunigui J.Kazlauskui patikėjus iš ugnies paženklintų rastų liturginių drabužių skiaučių sukurti sakralinio meno kompozicijas – paveikslus, Teresė ėmėsi šio darbo su didžiausia atsakomybe. Tie, kurie matė Labanoro gaisravietę, ašarų pilnomis akimis žmones, rankomis žarstančius pelenus, dosniai aukojo pinigus bažnyčios atstatymui, devyniasdešimtmetė senolė paaukojo net visas savo gyvenimo santaupas. Tuo tarpu Prano Gudyno restauravimo centre daugiau nei keturias dešimtis dirbanti Teresė prie bažnyčios atgaivinimo prisidėjo savitu būdu – aukodama savo laiko santaupas. Ir taip jau dešimtmetį.
Žvelgiant į jos sukurtų paveikslų ciklą žavi tai, kas, galbūt net nesąmoningai pavyko Teresei, kaip profesionaliai restauratorei. Restauratoriaus profesijoje neapsieisi be atsakomybės ir pagarbos kūriniui. Teresė labai jautriai ir atsakingai pažiūrėjo ir į jai patikėtą sakralų paveldą. Kurdama paveikslus autorė neteigia savęs, nedominuoja, neužgožia nė vienos audinio skiautelės, koliažo būdu jas sudėlioja į gamtos peizažus primenančius paveikslus, kompoziciją sutvirtina siuvinėjimo dygsniais, įvesdama tik subtilius liturginius motyvus.
Piligrimų užmelsta šventovė
Galima tik numanyti, ką Labanoro žmogui ar piligrimui reiškia tie įrėminti lopinėliai, kurie neabejotinai jiems iškalbingesni už paties Rafaelio paveikslus. Šios unikalios parodos atveju kalbėti apie estetiką net nesinori, mat čia svarbiausia tos užkrovos, kurias per metų metus sukaupė liturginė tekstilė.
Beje, ekspozicijoje kabo paveikslas sukurtas iš medžiagos, kuri, tikėtina, yra pagaminta XVIII amžiuje garsiosios Liono manufaktūros. Pati Labanoro bažnyčia yra unikali, nuo atstatymo po ankstesnio gaisro skaičiuojanti du šimtus metų, piligrimų numintu slenksčiu. Pasak kunigo J.Kazlausko čia tiekos žmonių prisimelsta, priaukota, pridejuota. Dabar per tuos paveikslus, žmonės gali prie to prisiliesti, pajudinti kažkokią savo širdies kertelę.
„Kai pasitiki menininkais ir duodi jiems visišką laisvę, jie sukuria tokių dalykų, kurie yra tikrai unikalūs. Liturginiai drabužiai, kuriuos žmonės metai iš metų matė, su kuriais buvo melstasi Labanoro bažnyčioje staiga prieš jų akis atpažįstami skiautelėse, juos jaudina ir džiugina“, – sakė J.Kazlauskas.
Saugo net suanglėjusias audinių detales
Prieš leidžiantis į kūrybinį procesą, T.Blažiūnienei teko atlikti didžiulį darbą, kol audinius sutvarkė, išgyvendino pelėsi, dėmes. „Aš kaip restauratorė sprendžiau išlikimo klausimą, kaip išsaugoti kiekvieną detalę. Juk tai yra labai brangus paveldas“, – pasakojo Teresė.
Moteris konsultavosi ir su tekstilės restauravimo skyriaus profesionalais. Gavusi dėžes su apdegusiais audiniais, Teresė jas nusivežė į sodybą Molėtų rajone ir Švilpakalnio papėdėje saulėtą dieną kruopščiai peržiūrėjo, išdžiovino. Degę audiniai labai trapūs, tad teko labai kruopščiai ir atsargiai kiekvieną lopinėlį sutvarkyti.
Kūrėja kiekvieną, net suanglėjusią audinio skiautelę saugo ir laukia, kol, net iš visiškai sudegusio arnoto iškirpta detalė suras savo vietą jos paveikslų serijoje. „Čia juk tiek daug visko sudėta – atleistos ir sudegintos nuodėmės, ilgas Labanoro parapijos gyvenimas: su šiais drabužiais kunigai meldėsi dešimtmečius, sakė pamokslus, skaitė Šventąjį Raštą, tad negali jų palikti likimo valiai“, – sakė T.Blažiūnienė.
„Žinot, mes kartais būnam nejautrūs. Pažiūrėkime į šią prikeltą istoriją – tai unikalus dalykas, kuris ir ateities kartoms bus neįkainojama vertybė ir žinia. Įsivaizduokite, kaip ta istorija, taip subtiliai prikelta per meną kalbės po pusšimčio ar šimto metų“, – sakė Labanoro klebonas.
