„Dėl orkestro duobės nebuvimo kongresų rūmų salėje, instrumentalistams tenka neįprasta padėtis – jie mato visus spektaklius, o taip pat yra matomi pusei žiūrovų salės. Tai suteikia nepaprastai glaudų muziko ryšį su solistais, sceniniu veiksmu, – visiškai kitokį pojūtį. Kiekvienas orkestro muzikantas ne tik mato, bet ir visiškai kitaip ima jausti solistus, nes dažnai gali net matyti jų kvėpavimą. Man nepaprastai gera, kai muzikantai prieina ir sako: o štai tas solistas daro vieną ar kitą sceną truputį kitaip negu prieš tai buvęs, – jie pastebi! Vadinasi, jie nesnaudžia ir neužsiima kita veikla tuomet, kai negroja, o stebi sceną!
Mums ir mūsų solistams yra didžiulė privilegija dirbti su tikru simfoniniu orkestru, atliekančiu daug simfoninės muzikos kūrinių. Todėl su mumis dainuojantys solistai iš karto išbando net dvi galimybes: su Vilnius City Opera dainuoja spektakliuose, o su LVSO atlieka koncertines programas“, – dalinasi D.Ibelhauptaitė.
Klasikinės muzikos neįsivaizduojame be didžiulio orkestro, tačiau kaip dažnai įsižiūrime į veidus, pasislėpusius už neįtikėtino grožio garsus skleidžiančių instrumentų? Pašvęsti gyvenimą darbui labiausiai sustyguotoje komandoje – nemenkas iššūkis, nors, kaip sako patys orkestrantai, dažnas jų norėtų ir solistu pabūti, tačiau kur kas svarbiau šiems menininkams yra gyvenimas muzikoje ir muzikai. Keliai nuo Vilniaus iki Maskvos, patirtys operos teatruose, užsispyrimas ir noras dirbti būtent Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre – daugybė skirtingų istorijų susijungia šioje išskirtinėje komandoje, nuo pat pradžių keliaujančioje kartu ir su „bohemiečių“ istorija.
Altu grojantis Rolandas Ramoslauskas, šiandien jau nepamenančiam nuo ko tiksliai prasidėjo jo kelias: „Tai yra gyvenimo būdas, nes mūsų profesijoje arba tu tame gyvenime gyveni arba ne. Aš tame tiesiog gyvenu. Šeštadienį, sekmadienį… kitą kart jų net nebūna“. Pasak vyro sunku pasakyti, kas muzikoje buvo, o kas šiandien dar tebeliko svajonėmis, – tiek visko įvyko. Žinoma, yra ir istorijų lyg iš pasakos: „Mama pasakojo, kai man buvo kokie 5 metai, lankėmės simfoninio orkestro koncerte. Po to aš ir pasakiau: „Noriu groti smuiku“. Taip ir nuvedė į muzikos mokyklą ir toliau viskas keliavo natūraliai.“, – dėsto smuikininkė Viorika Petrakovė, kuriai antrina Eglės Rubinienės istorija: „Žinojau nuo pat darželio, – ankstyvos vaikystės, kad tikrai noriu groti smuiku, nors mano tėvai labai atkalbinėjo. Mano mokykla buvo mūsų kieme, patogiai, žinote, kad mažam vaikui nebūtų tolimas kelias, o muzikos – toli, ir nusigauti sunku... Bet tikrai pati to norėjau ir nuėjau. Ko norėjau, tą ir pasiekiau.“
O štai jų kolegė, taip pat smuiku griežianti Svetlana Maigienė pirmiausia rinkosi visiškai kitą kelią: „Labai norėjau į sportą, bet palankius 1–2 metus, akrobatiką ar gimnastiką, mama nusprendė mane dėl širdies nuvesti į muziką. Labai nenorėjau groti pianinu, tad kažkaip paėmiau smuiką. Pirmoje, antroje klasėje nelabai juo norėjau groti, net nekenčiau. O nuo trečios prasidėjo konkursai: jeigu laimėjai, – tai būdavo kaip stimulas. Tada užsikabinau ir po Dvarionio konkurso laimėjimo patekau į Čiurlionio menų gimnaziją. O dabar jau neįsivaizduoju gyvenimo be muzikos.“
– Tad kas šiandien šiems atlikėjams vis dar yra didžiausias profesinis iššūkis?
– V.Petrakovė: Ateityje labai norėtųsi kažkokio solinio koncerto su orkestru. Aišku, čia tokios vaikiškos svajonės, bet tikrai labai norėtųsi. Pagyvensim – pamatysim. Viskas dar prieš akis, manau, kad dar nevėlu. Norint viskas yra įmanoma.
– E.Rubinienė: Kasdien turėti valios palaikyti formą, kad galėtum atlikti viską, kas tau yra duodama. Kartais tą labai sunku padaryti dėl to, kad yra didelis krūvis. Kartais per tai nebeturi jokio asmeninio gyvenimo. Iš esmės, būtent palaikyti formą ir neatsilikti nuo gyvenimo traukinio ir yra iššūkis.
– R.Ramoslauskas: Be abejonės, kiekvienam instrumentalistui didžiausias iššūkis yra groti kaip solistui koncerte su orkestru. Tai būna labai retai, man nėra tekę, bet tai yra tai, ko kiekvienas instrumentalistas siekia. Lygiai taip pat, kaip ir kiekvienas dainuojantis žmogus, vokalistas, irgi nori būti solistu. Galbūt, tai yra didžiausias iššūkis. Ir galų gale, tos pačios operos, jų atlikimas.
– O kaip dėl operų specifikos?
– S.Maigienė: Operos yra bendradarbiavimas. Čia specifika skiriasi: grojimas, reagavimas, girdėjimas, blaško vaizdas, kurį nori pasižiūrėti, bet negali. Tiesiog, tu negali pamesti minties, negali pamesti muzikos, nes viskas labai gyva: dainininkai labai gyvi, jausmai čia pat, tu gali repetuoti, gali kažką sustatyti, bet netgi kiekvienoje repeticijoje yra šiek tiek kitaip.
Viskam turi būti pasiruošęs, nes skiriasi tas atlikimas, gyvenimas. Mes ir vokalistai – kaip ir atlikėjai, bet skirtingi. Manau, mes jiems duodam pagrindą jausmams įsiplieksti, atmosferą pajusti, padedame pradėti dainuoti, pasirinkti balso spalvą. O mes, kaip solistai, turim viską klausyti, viską girdėti – vieni kitus, dar ir chorą. Tai yra didelė masė žmonių, su kuriais tu turi padaryti bendrą projektą, bendrą produktą. Kad įtikintum publiką, reikia labai daug visko aprėpti.
– V.Petrakovė: Man asmeniškai, tai – ir operinės muzikos pažinimas, pasimėgavimas. Ne visi simfoniniai orkestrai groja operas, – mes tuo momentu tarsi pavirstame operos orkestru. Simfoniniame grojime, viskas savaip, esi daugiau kaip solistas, nors ir groji grupėje, o operoje turi derintis prie solistų, klausytis ir yra visai kita garso kokybė.
– E.Rubinienė: Bendradarbiaudami su VCO grojame daugybę žinomos ir nežinomos muzikos, turime galimybę pabandyti visiškai kitą žanrą. Aišku, tai – papildomas darbas, bet, kad ir sunkus, jis būna ir nuostabus.
– R.Ramoslauskas: Taip, visų pirma, tai labai praplečia mano, kaip muzikanto, akiratį bei prisideda prie brandos. Jeigu mes dirbtume tik simfoniniame orkestre, tai daug nuostabių kūrinių, galbūt, taip nuosekliai ir neišnagrinėtume. Tos visos virtuvės iš vidaus ir nežinotume. Aš, kaip klausytojas labai mėgstu eiti į operą, o iš kitos pusės, man labai įdomu tiesiog stebėti visa tai, kaip su labai mažais pastatyminės bazės resursais, lyginant ką turi stacionarūs teatrai, VCO labai greitai padaromas kokybiškas meninis produktas. Kai pradžioje pamatai tą nedidelį kiekį bendrų orkestrinių – sceninių repeticijų, tiesiog pagalvoji: „Na, kaip čia gausis?“
Bet visąlaik viskas susicementuoja, ir pasiekiamas labai aukštas meninis lygis. Tą patvirtina ir publika, kuri ateina, – per visą eilę spektaklių nuo pat „Pajacų“ pradžios, neatsimenu kad būtų nepilna salė. Salės nuolat pilnos, bilietai išpirkti, atvažiuoja žmonės iš kitų miestų ir, man atrodo, tai tiesiog galutinai įrodo, kad reikalingas kažkoks kitas žingsnis, kad būtų suteiktos kažkokios normalios sąlygos, pastatas, kad tai, galų gale, pasidarytų kaip valstybinė opera.
– Tad kuo jums ypatingi šie operos spektakliai?
– V.Petrakovė: Turbūt, kiekvienas spektaklis kelia kažkokias emocijas. Žinoma, kartais tiesiog nesinori pasinerti į tą tragizmą, tad atsiriboju, stengiuosi nei žiūrėti, nei klausyti, o tiesiog išpildyti muziką. O kartais atvirkščiai – labai smagu įsijausti į kažkokius meilės romanus ir išgyventi viską su veikėjais ir atlikėjais. Tai tikrai yra smagu ir be abejo jaudina. Aišku, tai duoda savų pliusų: įsijautęs, tu groji kitaip, – ne vien tik natomis pirštai bėga, bet atsiranda ir emocinis atlikimas. Kuo labiau įsijauti, tuo labiau tai atsiskleidžia muzikoje.
– E.Rubinienė: Kiekviena opera vis kitokia ir kiekviena turi kažkokį savo užtaisą, neša vis kitokias emocijas. Pavyzdžiui, „Verteris“ arba „Faustas“, – du visiškai skirtingi kūriniai, bet tai yra prancūziška muzika. Kiekviena jų kažką priduoda tau ir stiliaus požiūriu, ir emociškai.
– R.Ramoslaukas: Kaip jau ir minėjau, visų pirma, meniniu lygiu. Ypatingi, nes visada dainuoja labai geri solistai. Visada aukštai iškelta kartelė tiek chorui, tiek scenografo darbui ir šviesų dailininkui, ir režisūrai, ir muzikinio vadovo darbui... Jie ir yra tuo ypatingi.
– S.Maigienė: Jie visi skirtingi, ypatingi. Tai yra Dalios mintys, nes ji nestandartiškai mąsto. Ji labai atsidavusi savo darbui. Pavyzdžiui šiandienos repeticija: pirmas veiksmas jai netinka, nes ji nemato kažkokio jaudulio iš grupės žmonių. Tai įžvelgti yra labai svarbu, kaip ir padėti jiems, kad jie perduotų būtent tai, ką režisierė nori perduoti publikai, nes ji yra kūrėja ir ji nori pasakyti savo, ji nori, kad opera kvėpuotų, gyventų.
– Grojant VCO pastatymuose orkestrui tenka nestandartiškai artima vieta šalia scenos, – juk Kongresų rūmuose nėra orkestro duobės, o D. Ibelhauptaitės spektakliai, kaip žinia, pasižymi aktyviu veiksmu... Ar yra tekę nukentėti nuo atlikėjų scenoje, o gal kaip tik – juos nuskriausti?
– V.Petrakovė: Man asmeniškai nėra, kadangi pakankamai toli nuo scenos sėdžiu, – arčiausiai publikos. Bet yra tekę matyti, kaip į kolegas laksto lėkštės, skraido kažkas. Berods, kažkada turėjo būti fejerverkai ar kažkas panašaus, bet teko nuimti, nes pasirodė, kad per daug arti mūsų ir per daug pavojinga tiek orkestrantams, o dar labiau – instrumentams.
Per vieną spektaklį esu padėjusi solistams, – teko pabūti dalyviu ir paduoti rekvizitą. Tiesiog taip gavosi, kad repeticijos metu, juokaudama padaviau solistui inventorių, nes jam pasiekti buvo per toli, o man kaip tik buvo muzikinė pauzė. Taip ir liko – tapau spektaklio veikėja.
– E.Rubinienė: Nukentėti neteko, bet savo akimis mačiau, kaip per „Svynį Todą“ į muzikantų galvas skraidė pyragėliai arba lėkščių šukės „Bohemos“ spektaklio metu. Pirmo veiksmo pabaigoje, kuomet Asmik mesdavo lėkštę, ji duždavo. Paskui, ta lėkštė pasidarė metalinė, kadangi tai iš tiesų buvo pavojinga. O man pačiai... Nebent perdegdavo lempa ir reikėdavo degančią, karštą lemputę pirštais išsisukti ir pasikeisti spektaklio metu. Iš esmės, kadangi mes sėdime labai arti scenos, tai galimybė nukentėti visada yra.
– S.Maigienė: Mūsų tikrai niekas nenuskriaudė. Bet jeigu solistai kažką peršoka arba pamiršta… Aš įsivaizduoju, išlaikyti tokį veikalą galvoje tai yra.. aš negalėčiau niekada būti dainininke vien todėl, kad labai gerą atmintį reikia turėti, – negali suklysti, nes jeigu tavo viena aštuntinė ne ten – viskas. Iš esmės, gali sugriauti visą spektaklį. Tai stengiamės, dėl to mes grojame, repetuojame, bandome susipažinti su visomis partijomis, kad būtume pasiruošę bet kam.
