Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune bus parodytas monospektaklis „Auksinė šventykla“. Kaune, Kęstučio gimtajame mieste, spektaklis bus parodytas rugsėjo 14 d. – vienuolio 55 metų sukakties dieną. Šių metų naujovė – improvizacijų vakaras pagal paties vienuolio parašytą autobiografinę dvasinių virsmų knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“. Veiksmas vyks Kauno kameriniame teatre rugsėjo 23 d. Charizmatiškasis vienuolis turi tiek veiklų, idėjų ir užmojų, kad tik belieka stebėtis, iš kur jis semiasi tiek energijos.
- Prieš pradedant rodyti spektaklį didžiuosiuose Lietuvos miestuose, norisi paklausti, ar nepavargstate?
- Tai ne tik spektaklis. Ant scenos pasirodau vienuolio drabužiais. Režisuodamas „Auksinę šventyklą“ ir ją vaidindamas nuo 2011 m. rudens įgijau tam tikros patirties. Lyg ir suvokiu, kokių žiūrovų galiu sulaukti, kokio pobūdžio komentarų tikėtis.
Būdamas Lietuvoje, užsiimu plačia veikla. Ieškantiems mokymo siūlau jau ketvirtąjį dvasinės knygos „Laiškai iš Drakono kalnų“ leidimą. Eksperimentuoju su nauja teatrine forma, besivystančia kartu su mano asmenine dzenmeditacijų praktika. Tai improvizacijų vakaras „Paskutinis laiškas iš vienuolyno“, rodomas Kauno kameriniame teatre. Organizuoju parodas-instaliacijas. Dalyvauju įvairiuose susitikimuose.
Būdamas 27–29 metų, siekiau išgirsti kažką panašaus. To man tuo metu reikėjo, tačiau neturėjau tokios galimybės.
Kam visa tai? Žiūrint iš psichologinės pusės – sau. Būdamas 27–29 metų, siekiau išgirsti kažką panašaus. To man tuo metu reikėjo, tačiau neturėjau tokios galimybės. Iki smulkios kibirkštėlės 1989 m. rudenį, klausantis dzenvienuolio paskaitos, kuri įžiebė ugnį, šiuo metu liepsnojančią didžiuliu laužu. Tada nepatiriu būsenos pavadinimu „atsibodo“. Kaip sakydavo mūsų Mokytojas, „nuobodulys – tai tinginystė“...
- Esate vienuolis, bet jūsų veikla labiau pasaulietinė. Tai karma?
- Karma nėra nei gerai, nei blogai. Mes negalime iš to išsiveržti, bum ir viskas. Iš pradžių suvoki, kad turi karmą, prigimtį, savo mažąjį Aš. Tada suvoki save tokį, koks esi. Šioje būsenoje neturi būti norų, nepasitenkinimo. Priimi save tokį, koks esi. Savo karmą jau gali suvokti aiškiai.
Paskui kyla klausimas: „Kodėl aš čia atsiradau? Kas aš?“ Tai gyvenimo prasmės kryptis, kuri tampa aiški. Visą savo karmą panaudoji eidamas ta kryptimi. Ši kryptis, telpanti keliuose sakiniuose, išreiškia visą mano veiklą. Tam suvokti ir atspindėti reikia ištiso gyvenimo. Tai ir yra dzenvienuolio kelias. O formos gali būti įvairios...
- Tačiau vienuolio įžadai neleidžia eiti į sceną, būti aktoriumi?
- Esate girdėjęs apie įžadus? Iš tikrųjų, taip. Yra tokie. Tapęs kandidatu į vienuolius, buvau nusprendęs tvirtai jų laikytis. Jokių teatrų, pantomimos, vaidybos. Man tai sekėsi sunkiai, nes vienuoliai žinojo, kad esu mimas iš prigimties. Todėl mane kontroliavo dar griežčiau. Iki tam tikrų renginių.
Kiekvieną vasarą liepos mėnesį švęsdavome savo mokytojo dzenmeistro Seung Sahno gimimo dieną. Artėjo eilinis gimtadienis. Meistras buvo gerai žinomas. Restoraną užsakydavome 300 arba net 1000 žmonių.
Vienas iš paminėjimų buvo tikrai didelis. Vyresnieji vienuoliai sumanė Mokytojui parodyti ištisą programą. Eilėraštį, šokį, dainą ar šiaip pakvailiojimą. Man buvo pasakyta, kad turiu parodyti tai, ką moku geriausiai... Ir viskas! Tai nebuvo prašymas. Tai buvo įsakymas... Aš nusilenkiau ir sutikau.
Pradėjau ruoštis pasirodymui. Kai susirinko daug žmonių, prasidėjo programa. Mano, kaip nereikšmingo kandidato į vienuolius, spektakliuką nukėlė į patį galą... Pirmieji Meistrą sveikino vyriausieji mokiniai. Atėjo mano eilė. Aš parodžiau savo mokytojo iš pantomimos teatro Kęstučio Adomaičio pantomimą „Gyvenimas“, trunkančią keturias su puse minutės. Maniau, kad tai žiūrovams bus įdomiausia, nes azijiečiai labai supranta ir vertina kūno kalbą. Įrašo pasirodymui neturėjau, vaidinau gyvai.
Po gausių aplodismentų dzenmeistras pasakė, kad esu talentingas... Na, restoranas – uždara erdvė. Mes visi Meistro Seung Sahno mokiniai. Jis nebuvo nei teatro kritikas, nei nusimanantis daugiau apie šį meną. Tačiau turėjo Išmintį. Toje uždaroje erdvėje kiekvienas mokytojo žodis skambėjo kaip medalis... Ar ateities nusakymas... Viskas nuspręsta. Aš turiu Talentą...
Nuo to laiko vienuoliai mane vadindavo pantomimos talentu ir kviesdavo į visas šventes. Aš su Mokytojo palaiminimu sutikdavau. Šią pantomimą tekdavo rodyti per kiekvieną jo gimtadienį... Jau turėjau muzikos, pasidarydavau šiokį tokį apšvietimą. Juk tarnaudamas sovietų kariuomenėje Vorkutoje atlikau tą pačią pantomimą esant 25 laipsnių šalčiui koridoriuje. Apsirengęs tik triko – baleto artistų rūbu. Taip ir gimė „Auksinė šventykla“. Nežinau, kiek ilgai dar būsiu aktoriumi, tačiau kol kas vis naujų idėjų atsiranda.
- Kokių idėjų turite?
- Idėjos nušvinta improvizacijų vakaruose. Aktoriauju dėkingoje vietoje, Kauno kameriniame teatre, kamerinėje aplinkoje. Žiūrovas neturėtų nuobodžiauti.
Kartu su Gintaru Sodeika, kuris yra teatro muzikos magas, dirbome kurdami spektaklį „Jaja“. Spektaklį režisavo Eglė Mikulionytė. Turime nuostabią komandą. Kai mintys ateina būtent iš konkrečios veiklos, ne tik iš pokalbių, vyksta procesas...
- Ar galime tikėtis sulaukti didesnės premjeros?
- Kiekviena diena yra premjera. Viskas šiame pasaulyje vyksta natūraliai. Mokymosi procese būtina smalsumo ir užuojautos energija... Tai ir momentas, ir kryptis viename...
Vienuolio Bo Haengo pasirodymai:
Rugsėjo 14 d. 19 val. Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salėje
Rugsėjo 23 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre
Spalio 20 d. 19 val. Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje
Spalio 29 d. 19 val. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Dekoracijų dirbtuvėse
