Per tris pastaruosius dešimtmečius visoje Lietuvoje vienas po kito iš viešumos dingo nemažai sovietinės praeities paminklų. Pavyzdžiui, Vilniaus Lukiškių aikštėje stūksojęs bene esminis sovietinės ideologijos simbolis ir viešosios propagandos atributas – Lenino paminklas – buvo nukeltas su didžiuliu šį veiksmą inspiravusių, palaikiusių ir audringomis ovacijomis palydėjusių žmonių entuziazmu. Iš arti stebėjęs įspūdingą monumento demontavimą, o sykiu antropologiškai dalyvaudamas kolektyviniame viešo apsivalymo rituale, puikiai pamenu apėmusį jaudulį, ypač tą akimirką, kai grėsminga stovyla, anksčiau atrodžiusi amžina ir nepajudinama, pakilo į orą... Kranui nukėlus Vladimirą Iljičių, „atėjusį visiems laikams“, apėmė emocinis palengvėjimas.
Andainykštę akciją vertinant kaip simbolinį socialinį virsmą, galima sakyti, kad tai buvo ne tik impulsyvus, spontaniškas, bet ir logiškas, nuoseklus, anuo metu neišvengiamas veiksmas. Bent trumpam laikui prasmingai susitelkė, susivienijo nebūtinai vienodų politinių pažiūrų, skirtingo amžiaus, įvairios genealogijos žmonių grupės kolektyviniam atsisveikinimui su Lietuvos valstybingumą ir nepriklausomybę sutrypusio svetimųjų režimo pagrindiniu simboliu bei ištisus penkis dešimtmečius jo skiepytos nuodingos ideologijos užkratu. Kiek anksčiau už Leniną, pačioje anuomet siautėjusio OMON’o panosėje, iš sostinės Rotušės aikštės – vienos pačių jaukiausių ir įspūdingiausių senojo Vilniaus viešųjų erdvių – patyliukais dingo dar vienas paminklinis svetimkūnis.
