Šioje miesto dalyje jau 110 metų stovi įspūdingos architektūros turgaus pastatas, kurį sukūrė vilnietis architektas ir inžinierius Vaclovas Michnevičius, o įgyvendinti padėjo verslininkas Petras Vileišis.
Turgus lietuviams artimas
Aelitos Ambrulevičiūtės, Mariaus Skerniškio, Gedimino Kulikausko ir Linos Kulikauskienės knygoje „Halė. Vilniaus turgaus istorija“ ir aprašoma seniausios iki šiol veikiančios Vilniaus turgavietės istorija, kurią papildo įdomūs faktai apie turgavietės apylinkes, vilniečių buitį ir apsipirkimo papročius bėgant metams. Čia pateikiamos skirtingų epochų nuotraukos, piešiniai, brėžiniai, iliustruojantys spalvingą ir kartais nelengvą turgavietės kasdienybę.
Justinas Žilinskas, vedęs knygos pristatymą, pastebėjo – turgus lietuviams kažkuo brangus, nes ne vienas prisimena Gariūnų laikus, taip pat važinėjimą į mažesnių miestelių turgų. Gal todėl didelėje Knygų mugės salėje žiūrovų nors ir nebuvo sausakimša, bet ir ne tuščia, susidomėjusių pristatymu atsirado.
Alvydas Bieliauskas, Halės turgavietę valdančios bendrovės „Tugva“ direktorius, buvo tas žmogus, kuris ir sumanė, kad tokios knygos reikia. Ji buvo sugalvota 110-osioms turgavietės gyvavimo metinėms – šimtmečiui buvo atnaujintas turgaus pastatas. „Be šito leidinio, mes dar atstatėme istorinį Halės laikrodį, ant stogo – istorinį Vytį“, – sakė A.Bieliauskas.
Nuo seniausių laikų iki sovietmečio
Istorikė Aelita Ambrulevičiūtė kartu su paveldosaugininku, istoriku Mariumi Skerniškiu tyrinėjo Halės turgavietės istoriją iki Pirmojo pasaulinio karo. O istorikai Gediminas Kulikauskas ir Lina Kulikauskienė ėmėsi naujausios istorijos jau po šio karo.
„Mano dalis susijusi su ankstyvąja turgavietės raida. Tuo tyrinėjimas ir yra žavus, kai turimus faktus susieji su atvirukais, kita informacija, susidaro labai įdomus vaizdas. Tarkim, Pylimo gatvė platėja kaip ir Rotušės aikštė, kitų miestų turgaus aikštės, tad galima spręsti, kad šioje vietoje arklių turgus veikė dar iki pastatant Vilniaus sieną“, – kalbėjo M.Skerniškis.
G.Kulikauskas, prisipažinęs esąs Pirmojo pasaulinio karo istorijos fanatikas, sakė sunkiai tilpęs su to laikmečio informacija skyriuje. Tuo metu daugiausia prekeivių Halės turguje buvo žydai. „Atėję vokiečiai 1915 metais bandė sureguliuoti viską iki menkiausios smulkmenos, net kainas, kas Vilniaus prekeiviams buvo visiškai nepriimtina“, – teigė istorikas.
L.Kulikauskienė tyrinėjo Halės turgavietės istoriją po Pirmojo pasaulinio karo – lenkmetį, sovietinius laikus, apėmė ir kelis Nepriklausomybės pirmuosius metus. Kaip sakė pati istorikė, „tai turbūt pats neįdomiausias laikotarpis, juk kur kas įdomiau yra pats Halės turgaus atsiradimas“. „Tai turgaus kasdienybė, nešvara, apie kurią Halės turguje buvo nuolat kalbama“, – teigė viena iš autorių.
„Tai ir yra istorija“
Kaip knygos pristatyme Knygų mugės metu sakė istorikas Alfredas Bumblauskas, žmonėms rūpi tai, kuo jie gyvena.
„O jiems rūpi ne valdovų šarvai, o turgus. Halės turguje esu buvęs net aš, ir ne tik todėl, kad jo direktorių pažįstu seniau, nei jis tapo Halės vadovu. Tad klausimas, ar reikalinga turgavietės istorijos knyga, yra banalus, tai ir yra mūsų istorija. Kaip įdomiai ją pateikti, čia jau užduotis autoriams“, – kalbėjo A.Bumblauskas.
Jį labiausiai nustebino L.Kulikauskienės parašyti skyriai apie sovietmečio turgų – esą visi žino tą Halės turgų tais metais, tačiau taip, kaip jį aprašė istorikė, A.Bumblauskui padarė įspūdį. Istorikas taip pat apgailestavo, kad iki šiol neturime Vilniaus istorijos – surašytos nuo pradžių iki šios dienos. Bet tokios knygos kaip pastaroji priartina dieną, kai ją turėsime, įsitikinęs žymusis istorikas.
Įdomiausi momentai autoriams
Paprašyta nurodyti, kas jai pačiai buvo įdomiausias atradimas, A.Ambrulevičiūtė teigė, kad rašant šią knygą, įdomiausios jai buvo Halės turgaus statybos ir tai, jog brėžiniuose buvo rastas viešojo tualeto projektas. Taip pat svarbu, kad pavyko tiksliai nustatyti, jog birželio 1 dieną, 1906 metais, „gimė“ Halės turgavietė.
Halės turgavietės prekiautojams, kurie karo metais į kepamą duoną dėdavo selenų, grėsdavo teismas ir bauda. O dabar mes už tokią duoną mokame daugiau ir laikome prabanga, – sakė G.Kulikauskas.
M.Skerniškiui labai patinka susieti istorinių šaltinių, ikonografijos duomenis su miesto planais, brėžiniais, aptinkamos smulkmenos, parodančios, kad, tarkim, viena nuotrauka daryta konkrečią dieną, nes pastatytos vazos sudužo jau pirmąją dieną, atidarius Halės turgavietę.
G.Kulikauskas paminėjo, kad Pirmojo pasaulinio karo metais turguje buvo keturi vandens čiaupai visiems prekiautojams, kas laikyta prabanga.
„Galime palyginti, kiek dabar čiaupų yra kiekvieno vilniečio namuose. Dar viena įdomybė – Halės turgavietės prekiautojams, kurie karo metais į kepamą duoną dėdavo selenų, grėsdavo teismas ir bauda. O dabar mes už tokią duoną mokame daugiau ir laikome prabanga“, – apie įdomybes pasakojo G.Kulikauskas.
Vienas iš istorikės L.Kulikauskienės užfiksuotų momentų – lenkmečiu prie Halės paliekami pamestinukai, esą jų čia buvo randama, galbūt negalintys ar nenorintys savo vaikų auginti tėvai, giminaičiai juos čia palikdavo, tikėdamiesi, kad atsiras globėjų, kadangi lankosi daugybė žmonių. Vis dėlto įdomiausias istorikei pasirodė rastas 1919 metų išsamus prekiautojų sąrašas, kas kurioje parduotuvėje kuo prekiavo, kur gyveno ir pan. Iš jo aiškėjo, kad, tarkim, vyras ir žmona pardavinėja kažką turguje arba sūnus pakeitė motiną.
Perskaityti šią knygą A.Bumblauskas rekomendavo tiems, kurie domisi intriguojančia Vilniaus istorija. Be to, jis paminėjo savo studentę, kuri sudarė ekskursijos maršrutą pagal užsieniečių pageidavimus – ji parodo Vilniaus baroką, įvairių vėlesnių laikotarpių architektūrą, rodo Seimą, pasakoja apie Sausio 13-ąją, o paskui suka Halės turgaus link, nors atrodytų tai yra visai nuobodu. „Po šitos knygos man paaiškėjo, kodėl reikia užsieniečius vežti į Halės turgavietę“, – teigė A.Bumblauskas.
