Fotografijos muziejuje – anšlagas. Iki parodos autoriaus Vilmanto Dambrausko prasibrauti buvo įmanoma tik po to, kai visi sujaudinti gerbėjai įteikė dovanas ir gėlių puokštes.
Žymus dizaineris ir fotografas V.Dambrauskas per ketverius metus nufotografavo per 150 įvairaus kalibro ir krypties Šiaulių miesto kūrėjų. 70 jų atgulė į albumą. 50 atsidūrė parodoje. Tarp gausybės lankytojų buvo galima pastebėti ir dešimtis portretų herojų.
– Kada ir kaip kilo mintis fotografuoti žymių šiauliečių portretus?
– Kartą prieš ketverius metus pamačiau profesorių Aloyzą Toleikį žingsniuojantį bulvaru. Jis eina, plaukai vėjyje plaikstosi, o žmonės į jį net neatsisuka. O juk tai didis skulptorius ir Šiaulių universiteto Menų fakulteto įkūrėjas.
Profesorius grafikas Vaidotas Janulis basas kapoja malkas. Kaip taip gali būti? Gali – štai jums akivaizdus įrodymas.
Pamaniau – neteisybė. Pakalbėjau su keliais draugais ir pakankamai greitai sutariau su profesoriumi dėl fotosesijos.
Vėliau suvokiau, kad noriu fotografuoti meno ir kūrybos žmones. Dar vėliau nusprendžiau, kad fotografuoti tik tuos, kurie yra įrėžę savo vagas į Šiaulių istoriją, neteisinga jaunųjų kūrėjų atžvilgiu. Mano mieste yra ir jaunų, ir brandžių žmonių.
– Kodėl parodoje tiek daug žmonių? Ar visi atėjo savęs pažiūrėti?
– Pirmą kartą – lygiai prieš metus – parodą surengiau ne Lietuvoje, o Baltarusijos Gardino mieste. Tai buvo puiki galimybė pažiūrėti, kiek veikia fotografija, o ne asmeniškumai. Juk ten niekas herojų nepažįsta.
Veikia puikiai. Visi karštai spėliojo, kokios srities menininkai nuotraukose pavaizduoti. Stebėjosi, kad profesorius grafikas Vaidotas Janulis basas kapoja malkas. Kaip taip gali būti? Gali – štai jums akivaizdus įrodymas.
– Kaip gimsta idėjos fotosesijoms?
– Stengiuosi ir siekiu, kad tarp žmogaus portreto ir aplinkinių objektų nebūtų jokio profesinio ryšio. Štai Viktorija Čmilytė. Ar būtinai turi būti šachmatų lenta? O gal geriau kėdes išdėlioti šachmatiškai?
Norėjau, kad Virgis Stakėnas būtų be instrumento. Gitaros nebuvo, bet jis iš kišenės išsitraukė lūpinę armonikėlę. Artūras Liolys neįsivaizduojamas be gitaros, tačiau ji jo rankose – jau ne kaip instrumentas, o šautuvas. Akordeonistas Martynas Levickis paklausė, kiek akordeonų vežtis. Sakau – nei vieno.
