– Galerijų savaitgalis Vilniuje organizuojamas trečiąjį kartą, ar galima sakyti, kad renginys mieste jau prigijo?
– Toks Vilniaus galerijas suvienijantis ir meno gyvenimą suaktyvinantis savaitgalis miestui labai reikalingas, tačiau natūralu, kad įaugti į turtingą sostinės renginių peizažą reikia laiko. Tai priklauso ne tik nuo dalyvaujančių miestiečių, bet ir pačių galerijų aktyvumo, partnerių ir rėmėjų paramos. Du ankstesnius Vilniaus galerijų savaitgalius organizavusių kuratorių indėlis ir sukaupta patirtis labai praverčia organizuojant šį trečiąjį.
Vis dėlto pastebime, kad žmonės vis dar painioja arba tapatina šį renginį su Kultūros naktimi ar Sostinės dienomis. Tokiomis sąlygomis sunku ne tik prigyti, bet ir išsiskirti. Štai kodėl stengiamės programą kuruoti, aprėpti ne viską ir visus, bet mūsų nuomone įdomiausius ir aktualiausius procesus, vietas, kūrėjus. Tikime, kad tik taip galime sukurti unikalų renginio identitetą.
– Šiemet į savaitgalio maršrutą įtraukta apie trisdešimt parodų, projektų erdvių bei iniciatyvų, tačiau Vilniuje jų yra tikrai kur kas daugiau. Kaip atrenkami Vilniaus galerijų savaitgalio dalyviai?
– Gana natūralu, kad Vilniaus galerijų savaitgalį iniciavusi Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga stengiasi žvilgsnį kreipti į tarpdiscipliniškumą, erdves, kurios nebūtinai turi sutapti su bendra nuostata, kas yra galerija. Štai kodėl programoje atsiranda kvietimas užsukti į kilnojamos galerijos „Contour Art Gallery“ pristatomų menininkių Eglė Ridikaitės, Rūtos Vadlugaitės ir Sigitos Morkūnaitės studijas Vokiečių gatvėje. Arba nepatingėti ir nuvažiuoti į Dariaus ir Girėno gatvėje esantį Skulptūros ir vitražo centrą, kuriame kuria pernai Venecijos bienalėje Lietuvai atstovavęs menininkas Žilvinas Landzbergas.
Visus metus stebime kultūros lauką ir jo naujienas, tad kviečiame tas galerijas ir vietas, kurios praplėstų galerinį žemėlapį ir supratimą, kad šiuolaikinis menas gimsta ne tik švarioje balto kubo erdvėje. Renginio turinys yra kuruojamas, todėl neturime tikslo įtraukti į renginį visų Vilniuje esančių galerijų. Juk ne kiekviena galerija eksponuoja šiuolaikinį meną ir ne kiekvienas šiuolaikinio meno kūrinys turi būti pristatomas galerijoje.
– Vilniaus galerijų savaitgalis šiemet kviečia pagarsinti šiuolaikinį meną. Ar tai reiškia, kad jis visuomenėje veikia per tyliai?
– Manau, kad jis veikia tyliai, tačiau sunku įsivaizduoti šiuolaikinį meną nuolatos veikiantį garsiai. Toks pritilęs režimas susijęs su daug kuo – pačių galerijų komunikacija, menku visuomenės informuotumu, galiausiai tuo, kad tai nėra pagrindinio poreikio prekė ir paslauga. Vilniaus galerijų savaitgalis siekia padėti informuoti, edukuoti ir atidengti dažnai nepastebimas erdves.
Tai momentinis šiuolaikinio meno pagarsinimas, precedentas, proga, kurių žmonėms reikia, lyg fejerverkai sproginėjantys dizainerio Vytauto Volbeko sukurtuose renginio plakatuose. Šis keturias dienas trunkantis projektas suaktyvina ir pažadina Vilniaus parodinį gyvenimą labai trumpam, tačiau toks pasikartojantis motyvacinis impulsas gali padėti išsiugdyti ilgalaikį lankymosi parodose įprotį.
– Šiemet Vilniaus galerijų savaitgalio akcentas – garsas. Kaip ši pasirinkta tema renginyje atsiskleis?
– Nors tai jau trečiasis Vilniaus galerijų savaitgalis, tyliai cirkuliuojančią temą jis turi pirmąjį kartą. Dėmesys garsui kilo natūraliai – atsižvelgus į dalyvaujančius garso menininkus, rengiamus garso performansus, naujas muzikinei kultūrai skirtas erdves, ir senų pritaikymą parodoms. Galų gale juk ir paties savaitgalio tikslas yra garsinti šiuolaikinį meną. Šia proga Kompozitorių namuose specialiai organizuojama diskusija sieks aptarti meno komunikacijos strategijas bei klaus, kodėl vieni menininkai tampa garsiais, o kiti lieka menkai žinomi.
Džiaugiamės, kad tie patys išskirtinės architektūros Kompozitorių namai virs laikina galerine erdve jaunos menininkės Beatričės Mockevičiūtės parodai. Į pirmą pasimatymą su erdvėmis Naujojoje Vilnioje kvies tarptautinis muzikos kultūros centras „Empty Brain Resort“. O buvusiose „Žinijos“ draugijos patalpose įsikursiantis šiuolaikinio meno ir teorijos knygynas „Six chairs books“ pristatys leidyklą iš Berlyno „Errant Bodies“. Specialiai Vilniaus galerijų savaitgaliui leidyklos redaktorius profesorius Brandonas LaBelle sudarė garso meno teorijos leidinių kolekciją.
– Šis renginys yra puiki proga vis iš naujo pažvelgti į Vilniuje veikiančių ir naujai atsirandančių erdvių panoramą. Kaip įvardytum jos pokyčius per pastaruosius metus?
– Šiuos pokyčius įvardinčiau kaip neišvengiamus kultūrinės bendruomenės svyravimus. Pagal naujas atsirandančias erdves lengva identifikuoti jos būklę – išsisegmentavimą į mažesnes grupeles pagal menininkų kartas ar kūrybos pobūdį. Prieš kelerius metus suaktyvėjęs naujų vietų kūrimasis rodė didelį poreikį turėti individualias, nepriklausomas, laisvai veikiančias vietas-galerijas. Pastaruoju metu ši tendencija prislopo, bet nesunku pastebėti, kad įeina nauji stambūs žaidėjai, tokie kaip modernaus meno muziejus „Mo“ ar Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“. Tuo tarpu labai džiaugiuosi, kad prieš kelerius metus į šį lauką atkeliavusios neformalios iniciatyvos, tokios kaip „Editorial“ ar „Studium P“ tik progresuoja ir pateikia vienas įdomiausių programų šiuolaikinio meno vartotojams.
– Kodėl nuspręsta Vilniaus galerijų savaitgalį išplėsti į miesto periferiją – Naująją Vilnią ir net į Lentvarį?
– Manau, kad įsimenančios patirtys galimos netikėtose vietose, o menas tinkamas kurti ir eksponuoti ne tik Vilniaus centre, galų gale taip galerijų savaitgalį paverčiame ne tik meno, bet ir miesto pažinimo renginiu. Labai palaikome aktyvius jaunus žmones nusprendusius kultūrines veiklas vykdyti miesto periferijoje. Įtraukdami į programą Naujojoje Vilniuje atsidarysiantį muzikos centrą norime įrašyti jį į vertų sekti ir lankyti vietų sąrašą.
Lentvaris programoje atsiranda jau antrąjį kartą, net neabejojau, kad imsiuosi įveiklintį šią vietą ir šiemet. Galerijų savaitgalis ir imli jo auditorija yra puiki proga pakviesti į erdves, kurias atverti paprastai būtų daug sudėtingiau, štai kodėl Lentvario geležinkelio stoties lokomotyvų depe ir vėl rengiama paroda „Depas“.
– Milda, ne tik koordinuoji Vilniaus galerijų savaitgalį, bet ir kuruoji dvi jo metu atsidarysiančias parodas. Papasakok apie jas.
– Satelitinė Vilniaus galerijų savaitgalio paroda „Depas“ antrą kartą eksponuojama XIX a. Lentvario garvežių remonto ceche bei geležinkelio stoties cariniuose apartamentuose. Parodoje dalyvauja šeši menininkai, pristatantys specialiai sukurtas arba adaptuotas instaliacijas. Kuruodama parodą, kuria siekiama apmąstyti šią konkrečią vietą – istorinius, kultūrinius, gamtinius Lentvario kontekstus – nevengiu įsiterpti ir su savo kūriniu, kadangi ne vienerius metus gilinuosi į šios vietos istorinę ir bendruomeninę situaciją.
Tuo tarpu kita specialiai Vilniaus galerijų savaitgaliui mano kuruojama Beatričės Mockevičiūtės paroda „Asukas“ atsiranda dešimtmečius nekintančiame Kompozitorių namų interjere. Stebėdama ant pastato sienų, lubų ar baldų gulančius šviesos siluetus menininkė įšaldo juos metalo plokštėse ir apgyvendina pastate, kuris neretai verčia jaustis tik svečiu. Džiaugiuosi, kad Vilniaus galerijų savaitgalio proga pavyko sudaryti sąlygas ne vieno naujo kūrinio sukūrimui ar naujos parodos atidarymui.
