Gegužės pabaigoje šiame teatre vaikai ir jaunimas turės galimybę išvysti geriausius spektaklius, skirtus šios amžiaus grupės žiūrovams. Tai Vytauto V. Landsbergio „Uodų pasakos“ (rež. V. V. Landsbergis), Biljanos Srbljanović „Šeimyninės istorijos“ (rež. Rimas Tuminas). Taip pat bus rodomas Neįgaliųjų teatro trupės „Lašai“ spektaklis „Mažasis princas“ pagal to paties pavadinimo Antoine‘o de Saint-Exupéry knygą (rež. Artūras Šablauskas).
Teatrui ypatingai svarbu ne tik auginti ir auklėti jaunąją žiūrovų kartą, bet ir pakviesti tuos, kurie neturi galimybių įsigyti bilietų. Net kelis spektaklius teatras ketina skirti vaikų namų auklėtiniams.
Akcijos metu net keturi spektakliai bus skirti vaikų namų auklėtiniams. Šią prasmingą iniciatyvą teatras ketina pratęsti ir ateityje.
Gegužės 24–29 dienomis kviečiame visus – neabejingus vaikams – į Valstybinį Vilniaus mažąjį teatrą!
„Uodų pasakos“ – spektaklis, sukurtas iš kelių gerai žinomų Vytauto V. Landsbergio pasakų – apie uodą Bambą („Rudnosiuko istorijos“), apie dinozaurus („Briedis Eugenijus“) ir apie kvailą erelį („Rudnosiuko istorijos“). Paklaustas, kodėl kūrė pasaką būtent apie uodus, o ne apie kokius kilnesnius gyvūnus, spektaklio autorius teigia, kad uodai – labai lietuviškas sutvėrimas. Todėl spektaklyje ir skamba smagus bei nedviprasmiškas uodų liaudies himnas. Tačiau pasaka nebūtų pasaka, jei nesibaigtų gerai. Taip ir „Uodų pasakose“ – nežmonišką uodų zyzimą bei norą kandžiotis ir gelti pakeičia dieviška meilė Dievo karvytei.
Rimo Tumino „Šeimyninės istorijos“ – tai ne tragifarsas ir ne groteskas. Tai šokiruojančiai linksma ir azartiška komedija, meistriškai sukurta iš talentingų improvizacijų. Apie karo ir išsigimusių šeimos tarpusavio santykių baisumą čia garsiai netrimituojama, visas siaubas tarsi paslėptas įkvėptos ir kupinos gyvybės jaunų aktorių vaidybos, tačiau jis vis dėlto prasiskverbia pro šį pašėlusį žaidimą ir nepastebimai įšliaužia į sąmonę.
„Mažasis princas“ – istorija apie gyvenimo pažinimą. Apie mažo žmogaus pirmuosius žingsnius į didelį pasaulį. Apie viltį ir neviltį. Apie sielos virpėjimus ir sūkurius. Šią istoriją pasakoja žmonės, turintys fizinę negalią. Tačiau tai netrukdo jausti ir suprasti. Juk, „matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, akimis nematoma.“
