Išplatintame pranešime spaudai teigiama, kad parodoje „Nuo kalvystės iki auksakalystės“ lankytojams išsamiai pristatomas Lietuvos dailės muziejuje saugomas, tris dešimtmečius apimantis, įvairiausių žanrų metalo kūrinių rinkinys. Keturiose Vilniaus paveikslų galerijos salėse rodoma 30 dailininkų per 150 darbų.
„Lietuvos metalo meno tradicijos formavosi sudėtingomis ir vingiuotomis istorinėmis aplinkybėmis. XVI–XVIII a. klestėję auksakalių ir metalo liejimo cechai XIX a. pabaigoje patyrė nuosmukį. Ir kalvystė, ir auksakalystė ėmė atsigauti tik XX a. antroje pusėje, įsiliejus į meno rinką jauniems metalo plastikos specialybę įgijusiems dailininkams, – pasakoja parodos kuratorė Gražina Gurnevičiūtė, – Parodoje galima atsekti pagrindinius šios taikomosios dailės šakos kitimo etapus: nuo dirbinių, artimų liaudies kalvystės tradicijoms, iki modernios Lietuvos meną reprezentuojančios juvelyrinės plastikos.“
Įvairesniam metalo dirbinių asortimentui įtakos turėjo 1961 m. Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) įkurta Dizaino katedra.
Aukštosios dailės mokyklos Lietuvoje su metalu neturėjo nieko bendra, pirmaisiais pokario dešimtmečiais metalo darbų ėmėsi vienas kitas skulptorius, keramikas, interjero specialistas. Tai buvo Juozas Kėdainis, Jonas Prapuolenis, Konstancija Petrikaitė-Tulienė. Iš kálto, karpyto, lankstyto metalo jie kūrė tuo metu buvusius madingus interjero puošybos akcentus – daugiausia kamerines skulptūrėles, žvakides. Dauguma šių darbų turi aiškių sąsajų su liaudies kalvystės tradicijomis. Archeologės Sofijos Rimantienės ir kiek vėliau metalo darbuose save išbandžiusios tapytojos Liudos Vaineikytės papuošaluose taip pat gausu liaudiškų ir archeologinių ir motyvų.
Septintą dešimtmetį į Lietuvą grįžo pirmieji Estijos dailės institutą baigę „metalistai“ – Tiju Enė Vaivadienė, Vytautas Budvytis, Elina Budvytienė, ir parodose netrukome išvysti modernesnės lakoniškos formos lietuviškus indus, tualeto komplektus, dekoratyvines kalinėto vario plokštes.
Įvairesniam metalo dirbinių asortimentui įtakos turėjo 1961 m. Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) įkurta Dizaino katedra. Jai vadovavusiam Feliksui Daukantui, buvo artima dizaino funkcionalizmo kryptis, ryški jo paties kūryboje. Kūrybingumo iš metalo dailininkų laukė ir miestuose veikę „Dailės“ kombinatai, pagal etalonus serijomis gaminę įvairios paskirties dirbinius, ir atkuntanti buitis – bent jau ypatingesnėmis progomis žmonės tikėjosi vienetinių daiktų, ypač papuošalų.
Naujas metalo plastikos etapas prasidėjo aštuntame dešimtmetyje. Dažniausiai jis siejamas su Kazimieru Simanoniu. Kaip ir ankstesni kolegos, metalo dailininkui reikalingų profesinių žinių Simanonis sėmėsi Estijoje ir netruko būti pripažintas kaip savito braižo menininkas, kurio kūryba reiškė lietuvių juvelyrinio meno tradicijos pradžią. Prabangius papuošalus iš tauriųjų medžiagų tuo metu kūrė ir kiti juvelyrai – Vytautas Zaturskis, Nikolajus Žoludevas.
Į aštunto dešimtmečio pabaigą subrendo nauja dailininkų karta – Marytė Gurevičienė, Arvydas Gurevičius, Vytautas Matulionis, Birutė Stulgaitė, Aleksandras Šepkus, padėjusi pagrindus moderniosios lietuvių juvelyrinės plastikos raidai. Kiek vėliau jų gretas papildė Žilvinas Bautrėnas, Sigitas Kreivaitis, Sigitas Virpilaitis, savo kūryba džiuginę jau devintame dešimtmetyje. Jų meniniai ieškojimai atliepė bendrą ribos tarp taikomojo ir vaizduojamojo meno nykimo procesą. Papuošalas jiems jau nebuvo tik dekoratyvinis aksesuaras. Jų kūryboje gausu simbolių, ženklų, siužeto užuominų ir senųjų kultūrų atgarsių. Viename papuošale jie ir šiandien dažnai naudoja net kelias skirtingas medžiagas, derindami jas ne pagal brangumą, o pagal menines ypatybes. Kiekvienas šių juvelyrų atpažįstamas iš savito braižo, ir tai yra didelė mūsų juvelyrinio meno vertybė.