„Kai kada mėginu paaiškinti, kodėl metęs visus darbus, viską užmiršęs, valandų valandas skutinėju kiaušinį. To nedarau visus metus, apie tai net negalvoju. O toks nenumaldomas noras skutinėti sukyla maždaug antroje gavėnios pusėje, kelios savaitės prieš šv. Velykas. Pasineriu į pojūčius, panašius kaip kūryboje, rašant eilėraščius, kai apima toks keistas galvojimas be minčių, kai lyg ir išnyksti, persikeli į kitą laiką ir erdvę. Kiekviena kūryba gal traukia dar ir dėl to, kad padeda pamatyti, išgyventi tai, ko nežinai, nematai, negirdi, ir nesuvoki. Kaip iš kiaušinio išsirita viščiukas, kaip gimsta vaikas, kaip ir iš ko išauga augalas?
Ar mano pomėgį skutinėti margučius galima pavadinti tam tikra meditacija? Galima sakyti – taip. Tai tikrai panirimas į kažkokį nenusakomą sąmonės snūdą, ramybės būseną. Ar matėte mezgančios arba adančios moters veidą? Tada ištinka tai, kaip būna medituojant, meldžiantis. Tada kažkaip ir mąstoma „nieko negalvojant“. Poetai gali patvirtinti, jog panašiai atsiranda eilėraščiai – „iš nieko“ , – MARCELIJUS MARTINAITIS.
„Lietuvos dailės muziejus, artėjant 2014-ųjų šv. Velykoms, praturtėjo unikaliu eksponatų rinkiniu – šviesaus atminimo poeto, etninių vertybių puoselėtojo, skatinusio Lietuvos visuomenę nuolatiniam atsinaujinimui, vienos ryškiausių XX a. antros pusės ir XXI a. pradžios mūsų tautos asmenybių Marcelijaus Martinaičio 260 margučių kolekcija, kurią išsamiai pristatome lankytojams Vilniaus paveikslų galerijoje surengtoje parodoje“, – pasakoja muziejaus direktorius Romualdas Budrys, – „nepamirštama, kad Marcelijus Martinaitis buvo didelis mūsų muziejaus bičiulis, dažnai atvykdavęs susipažinti su naujomis parodomis. Jis yra įtaigiai ir prasmingai kalbėjęs daugelyje muziejaus renginių: knygų pristatymuose, parodų atidarymuose, kultūros vakaruose, etninės kultūros aktualinimo renginiuose. Jo margučių paroda ir dovanotos kolekcijos katalogas visuomenei ne tik primins prieš metus į amžinybę išėjusį poetą, bet ir padės atrasti jo dar vieną unikalų talentą – etninių ženklų raštais išgražintus kiaušinius.“
Parodos kuratorės Daivos Beliūnienės teigimu, parodoje „Marcelijaus Martinaičio margučiai“ atskleidžiama daug kam ilgai buvusi netikėta poeto meninės raiškos sritis, kuri mūsų šalyje priskiriama liaudies dailei.
„Kaip ir kai kuriose pasaulio šalyse, taip ir Lietuvoje pagrindinis Velykų, tai yra Kristaus prisikėlimo švenčių – atributas yra įvairiai nuspalvinti ir išmarginti kiaušiniai. Lietuviškai jie vadinami margučiais, marguliais arba velykaičiais. Tai nėra vien tik šventinis skanėstas. Dailiai išmarginti jie iš tikrųjų yra gamtos pabudimo, gyvybės, derlingumo, žmogaus dvasinio atgimimo ženklai, kurių simbolinę prasmę išreiškia kiaušinių spalvos, bet labiausiai – ornamentai.
Lietuvoje šie velykiniai kiaušiniai marginami keleriopai: vieni tik nuspalvinami, kiti ornamentuojami vašku, dar kiti išbraižomi aštriu įrankiu spalvingai dažytame kiaušinio lukšte. Pastarasis marginimo būdas mūsų krašte vadinamas skutinėjimu, juo atlikti ornamentai dažniausiai būna smulkūs, lyg ažūriniai, neretai tampantys sudėtingomis ir itin subtiliomis grafinėmis miniatiūromis.
Kaip tiktai šia technika yra puošti parodoje rodomi M. Martinaičio margučiai. Per bemaž pusšimtį metų poetas išskutinėjo apie du tūkstančius šių savo kūrinėlių, kurie išsiskiria ypatingu grožiu ir subtilumu.“
Parodos katalogo straipsnyje poeto našlė Gražina Martinaitienė rašo: „Marcelijus beveik nekomponavo margučių ornamentų popieriuje. Tarp jo rankraščių aptikti vos keli menki piešinėliai, kuriuos galima įtarti buvus ornamentų eskizėliais. Pieštuku kiaušinio lukšte jis retkarčiais vos pastebimai pažymėdavo tik kai kuriuos ir tai tik pačius svarbiausius bendrosios kompozicijos taškus, jos padalų, „laukelių“ ribas. Po to darbavosi tik rėžtuku. Reikia pasakyti, jog skutinėtojui gerokai padėjo braižybos įgūdžiai, įgyti mokantis Politechnikume: Marcelijaus ir straipsnių rankraščiai stebina eilučių tiesumu ir lygumu. Todėl ornamentų linijos jo margučiuose ir be pieštuko yra tiesios, kitoje kiaušinėlio pusėje susitinkančios tiksliai ten, kur reikia, viena su kita neprasilenkdamos ir neišsikreivindamos.
Prieš pradėdamas, Marcelijus pirmiausia imdavo apžiūrinėti šviežiai nudažytus ir į pintinėlę sudėtus kiaušinius, rinkdamasis spalvą, kuri tądien patraukdavo akį, jam pasirodydavo graži. Pasirinkęs, būsimą margutį dar pavartydavo rankoje, apžiūrinėdavo, mintyse turbūt svarstydamas, ką čia sugalvojus? Kai kada pasklaidydavo kokį liaudiškos architektūros ar šiaip ornamentikos albumą. Bet tik vienintelį kartą ir tai tik pačioje kūrybos pradžioje nukopijavo Pauliaus Galaunės knygoje nupieštą margutį. Vėliau niekada ir nieko pažodžiui. Atrodo, jog impulsų jam teikdavo koks nors pavienis kur nors pamatytas, bet greičiau paties sumąstytas motyvas, linijų sandūra ar prasikeitimas. Tai suradus, pastebėjus ar sugalvojus, kažkaip lyg savaime, jau nebesustojant, būdavo brėžiamas ir brėžiamas lukštas, retkarčiais pasižiūrint į savo darbelį iš toliau, lyg pasitikrinant ir pasvarstant.
Dabar, pasižiūrėjus į šimtus Marcelijaus Martinaičio išskutinėtų margučių, matyti, kad pagrindinis jų dekoro kuriamasis elementas, jų „išraiškos priemonė“ vis dėlto yra pati paprasčiausia tiesi arba lenkta linija. Net ne linija, o brūkšnelis. Tačiau įvairus: ilgas ir visai trumputis, storas ir plonytėlaitis, statmenas, įstrižas ir gulsčias, punktyrinis. Tačiau kaskart iš kitokio jų derinio, jungčių, atstumų vienas nuo kito, nuo vienų su kitais santykių gebėta sukurti beveik nesuskaičiuojama kompozicinių variantų gausybė. Ypač kai įterpiami dar ir lenkti brūkšneliai, iki pat lukšto baltumo išskustos geometrinės figūrėlės (trikampėliai, kvadratukai, apskritimai, taškeliai) ir motyvai, kuriuos tiktai su išlyga galima pavadinti augaliniais, nes visada būna stipriai stilizuoti ir apibendrinti.
Sunku išvardyti, grupuoti, kaip nors sisteminti visus Marcelijaus margučių raštų motyvus ir jų komponavimo variantus. Pagaliau ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad tie jo kūrinėliai yra iš tikro gražūs, įdomūs, stebinantys autoriaus fantazija ir nesenkančiu išradingumu. Į juos tiesiog smagu ir gera žiūrėti, mėginti perprasti jų raštuose slypinčią ir mums siunčiamą žinią.“
Margučiais Lietuvoje ne tiktai puošiamas švenčių stalas. Jie dovanojami svečiams ir artimiesiems, jais keičiamasi ir žaidžiami įvairūs žaidimai. Didžioji M. Martinaičio sukurtų velykinių margučių dalis jau pasklido po vilniečių butus, yra saugomi ir branginami ne tiktai kaip žymaus žmogaus kūrybinio palikimo dalis, bet ir dėl meninės, išliekamosios savo vertės.
