Apie tai, kaip vertina naująjį teatro pavadinimą, 15min pakalbino keletą Lietuvos teatro ekspertų.
Režisierius Oskaras Koršunovas: teatras turi atspindėti miestą ir jo multikultūriškumą
Iš 15min išgirdęs apie naują teatro pavadinimą, režisierius O.Koršunovas teigė, kad su juo reikės laiko apsiprasti. Pasak jo, šalia žodžio „teatras“ labiausiai čia disonuoja žodis „senasis“, nes, jo teigimu, teatras visada turi būti naujas.
„Šitoks pavadinimas, matyt, pasirinktas atsižvelgiant į seną paties teatro istoriją ir tai, be abejo, atspindi jo vietą Vilniaus miesto gyvenime“, – teigė režisierius.
Anot O.Koršunovo, problema ta, kad daugelyje Europos šalių miestai turi savo vardo teatrą. Taip pat šis teatras anksčiau taip pat buvo pačių miestelėnų teatru. Tik sovietmečiu ši tradicija buvo sunaikinta, o dabar tai vėl gali tapti realybe.
Kažkuria prasme buvęs Lietuvos rusų dramos teatras dabar gali tapti miesto teatru ir reprezentuoti jo gyvenimą.
„Kažkuria prasme buvęs Lietuvos rusų dramos teatras dabar gali tapti miesto teatru ir reprezentuoti jo gyvenimą, sujungti skirtingas tautines mažumas ir bendruomenes, tradicijas ir kultūras. Multikultūriškumas yra ne tik Vilniaus miesto, tačiau ir šio teatro istorijos dalis“, – 15min kalbėjo režisierius.
Pasak jo, šiame teatre vietos turėtų rasti ne tik Vilniaus rusų, tačiau ir lenkų, ukrainiečių ir kitos bendruomenės. Svarbu, kad jis netaptų Babilonu, kur visos kalbos susimaišo ir vyksta vienu metu.
„Teatro gyvenime procesai vyksta organiškai tik tuomet, kai jie vyksta iš vidaus. Todėl šio teatro ateitis labai priklausys nuo būsimo meno vadovo, trupės, nuo supratimo, kas vyksta ir kas yra šio teatro žiūrovai“, – teigė O.Koršunovas.
Teatro gyvenime procesai vyksta organiškai tik tuomet, kai jie vyksta iš vidaus.
Tačiau anot jo, pasikeitus teatro pavadinimui, turėtų kai kas keistis ir pačiame teatre, kad teatras atspindėtų miesto poreikius.
„Teatre turėtų dirbti ne viena, o bent kelios trupės – taip yra, pavyzdžiui, Londono nacionaliniame teatre. Šiame teatre savo spektaklius galėtų rodyti ir kiti Vilniaus miesto teatrai, kurie neturi savo aikštelių. Tokiu būdu šis teatras išties galėtų tapti Vilniaus miesto teatre“, –15min kalbėjo režisierius.
Menotyrininkas Helmutas Šabasevičius: svarbu buvo atskirti pastatą nuo trupės
Darbo grupėje dalyvavęs menotyrininkas Helmutas Šabasevičius teigė, kad diskusijose jam buvo svarbu atskirti pastatą ir pačią trupę, nes tai yra skirtingi dalykai. Be to, šis naujasis teatro pavadinimas įtvirtina ilgametę paties pastato istoriją.
„Šiame pastate jau daugiau nei šimtmetį vyko patys įvairiausi dalykai – buvo ruošiamasi Vasario 16-osios akto paskelbimui, vaidino lietuvių, lenkų, o pastaraisiais dešimtmečiais ir rusų trupės. Savu laiku čia prieglobstį buvo radę ir Operos ir baleto, ir Jaunimo teatrai. Tad per ilgą istoriją teatras sujungė daugybę skirtingų įvykių ir reiškinių, kurie dabar įprasminti nauju pavadinimu“, – 15min kalbėjo H.Šabasevičius.
Per ilgą istoriją teatras sujungė daugybę skirtingų įvykių ir reiškinių, kurie dabar įprasminti nauju pavadinimu
Paklaustas, kaip pats įsivaizduoja šio teatro ateitį, menotyrininkas teigė, kad dabar išgirdęs naujojo teatro pavadinimą, jis jo nebesieja vien su teatro trupe. Taigi tai jau yra labai geras dalykas, kuris išplečia šio teatro sampratą.
„Trupė, kuri vaidina šiame teatre, dabar atstovauja vienai iš tautinių Vilniaus mažumų, kuri turi savo profesionalius aktorius. Taip, mano supratimu, ir turėtų likti. Tačiau paties teatro funkcija turėtų būti plečiama“, – kalbėjo menotyrininkas.
Julijus Lozoraitis: teatrui seniai reikia reformos
Kultūros žurnalistas ir teatro kritikas J.Lozoraitis savo socialinio tinklo paskyroje pasidalijo ilgu įrašu, kuriame pažymėjo, jog ši Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) „reforma pribrendusi yra seniai, bet jai vykdyti dabar yra visiškai netinkamas laikas. Prabėgus penkeriems karo Ukrainoje mėnesiams, ir jam tebesitęsiant, laiko netinkamumas išaugo keleriopai.“
Pasak jo, „susidaro toks įspūdis, kad mūsų kultūros valdžia laukė, kur link pakryps karas Ukrainoje, ir ryžosi LRDT reformai tik tada, kai Rusijos kariauna jau akivaizdžiai gauna į skudurus Ukrajinoje. Tad minėtoji LRDT reforma dar žymiai labiau bus panaši į susidorojimą, nei taip atrodė prieš penkis mėnesius“.
Susidaro toks įspūdis, kad mūsų kultūros valdžia laukė, kur link pakryps karas Ukrajinoje
Žurnalisto manymu, visų pirma reikėtų nuo teatro pastato fasado nukabinti auksu žibančias raides LIETUVOS RUSŲ DRAMOS TEATRAS ir nugramdyti nuo paminklinio pastato fasado keturias pseudo-antikines stilizuotas kaukes (bareljefus), kurios atkeliavo „iš senojo LRDT pastato Jogailos (tuomet Kapsuko) gatvės, kuris su LRDT tuometinės vadovybės žinia buvo sunaikintas 20a paskutinio dešimtmečio pradžioje“.
Pasak J.Lozoraičio, šie akį rėžiantys akcentai – ir raidės, ir kaukės – yra klaidinantys. Visų pirma, „kad šis pastatas niekada neturėjo pavadinimo „Lietuvos rusų dramos teatras“. Populiarus vardas „Pohuliankos teatras“ taip pat nebuvo šio pastato oficialus pavadinimas, bet jis turi daugiau teisių, negu „Lietuvos rusų dramos teatras“.
„Šio pastato, pastatyto 1913 m., istorija susijusi ir su Lietuvos valstybės istorija, ir su Lenkijos kultūra, bet neturi absoliučiai nieko bendro su Rusija ir rusų teatru, išskyrus tą faktą, kad 1986 m LRDT laikinai įsikėlė į šį pastatą ir liko čia „visiems laikams“. Tad aukso raidės LIETUVOS RUSŲ DRAMOS TEATRAS ant jo fasado yra toks pats anachronizmas, kaip tai buvo sovietinė vėliava iškelta Gedimino pilies bokšte ar sovietinių karių statulos ant Žaliojo tilto, ir pan.; lygiai taip pat – ir kaukės, atkeliavusios čia nuo senojo LRDT pastato Kapsuko g fasado“.
Pasak J.Lozoraičio, šie akį rėžiantys akcentai – ir raidės, ir kaukės – yra klaidinantys.
Pasak jo, panaikinus šiuos du akcentus nuo paminklinio teatro Basanavičiaus gatvėje fasado, būtų išsyk išspręsta keletas problemų.
„Pirma, būtų akivaizdžiai nubrėžtos šio pastato („Pohuliankos teatro“) ir jame įsikūrusios įstaigos (LRDT) ryškios ir teisėtos jų statusų ribos. Antra, pastato ir teatro įstaigos sąvokų akivaizdus atskyrimas iš tiesų pasinaudotų tik jų abiejų labui. Nes per daugiau kaip 30 metų veiklos LRDT sugebėjo taip nuamortizuoti teatro pastatą, kad dabar jį būtų pigiau nugriauti ir pastatyti tokį pat naują, nei imtis jį restauruoti (tokia yra mano, kaip dėmesingo stebėtojo, nuomonė). Juolab akivaizdu, kad Lietuvos valstybė niekuomet neinvestuos keliolikos milijonų iš kultūros biudžeto į teatrą, vaidinantį nevalstybine rusų kalba. Juolab kad (kaip man atrodo) jau dabar, valstybinei priešgaisrinei inspekcijai įvykdžius griežtesnį, negu iki šiol, teatro pastato priešgaisrinės būklės patikrinimą, šis pastatas tą pačią dieną būtų uždrausta eksploatuoti, kaip žiūrovų priėmimo ir aptarnavimo patalpas“, – rašo J.Lozoraitis.
Dėl šio priežasties, jo teigimu, dabartinėmis karo aplinkybėms, kai „visur galioja tik juOda ir bAlta, kai aplink yra tik „patriotai“ ir „priešai“, tokius politinius sprendimus vykdyti kultūros srityje būtų didelė klaida“.
Anot J.Lozoraičio, „dabar pakaktų panaikinti akį rėžiančius išorinius akcentus, ir tuo apsiriboti. O problemą spręsti iš esmės tik tuomet, kai pasaulis bus vėl taikus ir spalvotas. Juolab kad šie laikai, regis, tikrai jau ne už kalnų“.
