Levas Vladimirovas (1912–1999) – vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. antrosios pusės Lietuvos bibliotekininkystės, knygotyros ir informacijos mokslų atstovų. Jis žinomas kaip vienas iš bibliotekininkystės specialybės kūrėjų, seniausio Rytų Europoje Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius, sovietinės okupacijos metais inicijavęs 15 tūkst. knygų ir muziejinių vertybių grąžinimą Lietuvai, pirmasis ne amerikietis dvi kadencijas vadovavęs Jungtinių Tautų Dago Hammarskjöldo bibliotekai Niujorke.
1948 metų rugsėjį pradėjęs eiti Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus pareigas, L. Vladimirovas visą likusį gyvenimą susiejo su Vilniaus universitetu, išskyrus šešerių metų laikotarpį, praleistą vadovaujant Jungtinių Tautų D.Hammarskjöldo bibliotekai Niujorke (1964–1970). Dėl šios veiklos ir 6-jame dešimtmetyje vykusios knygų „medžioklės“ L.Vladimirovas tapo žinomu ne tik akademinei bendruomenei, bet ir platesnei visuomenei. Dirbdamas bibliotekoje, 1952–1964 m. buvo Bibliotekininkystės katedros, 1970–1973 m. – Bibliotekininkystės ir mokslinės informacijos, 1973–1987 m. – Mokslinės informacijos katedros vedėjas. 1965 m. buvo suteiktas istorijos mokslų kandidato laipsnis.
L.Vladimirovas paskelbė daugiau kaip 400 publikacijų, kurių didžioji dalis skirta mokslo ir kultūros populiarinimui, knygos ir bibliotekininkystės veiklos istorijai, bibliotekinės ir informacinės veiklos modernizavimui, bibliotekų specialistų rengimui. Pirmojo LDK spaustuvininko P.Skorinos, Rusijos ir Ukrainos spaudos pradininko I.Fiodorovo veiklai skirti darbai savo reikšmės neprarado iki šiol, o monografija Knygos istorija (1979 m. lietuvių kalba, 1988 m. – rusų) sulaukė didelio dėmesio Lietuvoje ir už jos ribų.
„L.Vladimirovo veiklos unikalumą galima pabrėžti ir dėl sudėtingų istorinių sąlygų. Jis gyveno visais keturiais XX a. Lietuvos valstybingumo etapais: gimė carų Rusijoje, išsilavinimą įgijo nepriklausomoje Lietuvoje, profesinės ir mokslinės veiklos zenitą pasiekė sudėtingais sovietinės okupacijos metais, o atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu galėjo įvertinti savo įvairiopos veiklos rezultatus. Visą šio mokslininko profesinę ir mokslinę veiklą trumpai galima apibūdinti kaip tradicijų ir modernumo sintezę, kuri atsispindi kultūros paveldo istorijai bei profesinėms aktualijoms skirtuose darbuose“, – rašo L.Vladimirovo veiklos tyrinėtoja Eglė Akstinaitė savo straipsnyje.
