1959 metų kovo 10 d. tūkstančiai taikių žmonių visame Tibete reikalavo, kad kinų ginkluotosios pajėgos pasitrauktų iš Tibeto regiono, į kurį jos įsiveržė 1949 m. Šis tibetiečių nacionalinis sukilimą buvo numalšintas jėga. Skaičiuojama, kad jo metu žuvo apie 80 tūkst. tibetiečių. Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama bei tūkstančiai tibetiečių buvo priversti bėgti iš savo šalies. Nuo to laiko skaičiuojama daugiau nei vienas milijonas tibetiečių aukų.
Kinijos komunistų agresija nukreipta prieš tibetiečių tautą naikinant unikalią Tibeto kultūrą, gamtą ir religiją tebesitęsia ir šiandien. Po 2008-aisiais Tibeto regione įvykusių masinių tibetiečių protestų, kurie buvo brutaliai numalšinti jėga, kilo tibetiečių susideginimo banga. Nuo tada protestuodami prieš represinę Kinijos politiką tibetiečių apgyvendintose teritorijose susidegino daugiau nei 160 tibetiečių.
Nors pasaulio bendruomenė ne kartą yra išreiškusi susirūpinimą dėl žmogaus teisių pažeidimų Tibete, Kinijos valdžia tai traktuoja kaip kišimąsi į jos vidaus politiką ir nieko nedaro, kad keistų esamą situaciją. Priešingai, naujausiose žiniose iš Tibeto kalbama apie nesibaigiančias represijas, įkalinimą mažiausia dingstimi, kankinimus, priverstinį perkėlimą bei dingimus.
Pastaraisiais metais savo akcijomis Tibeto rėmėjai taip pat atkreipia dėmesį ir į etninių uigūrų padėtį Sindziango regione, Honkongą, kurio piliečiai jau ne vienus metus pasisako prieš didesnę Kinijos įtaką šiam megapoliui bei Taivaną – demokratiją propaguojančią Kiniją.
Daugiau nei dvidešimt metų, solidarizuojantis su okupuota tibetiečių tauta, Vilniuje rengiamas Tibeto sukilimo minėjimas. Viena iš šios idėjos iniciatorių buvo šviesaus atminimo rašytoja Jurga Ivanauskaitė teigusi, kad „Tibeto tragedija nepaprastai ryškiai atspindi visos XX a. istorijos esmę – tai, kas prasidėjus okupacijai jame vyko ir tebevyksta, yra dvasinės laisvės kova su prievarta...“.